Laukiam pavasario

Iš tikrųjų, mes tokio kaip ir sulaukėm. Aplink žydi krūmai, sprogsta medžių lapeliai ir intensyviai į viršų stiebias žolė. Deja, mudvi šiek tiek sloguojam, tad mažoji liko be darželio ir stengiamės kažką protingo nuveikt namie.
Šiandienos jos kūrinys - pavasarinė pieva.

O, be to, šiandien ir dviguba proga - Kovo 8-toji ir Užgavėnės. Tad visas moteris sveikinu su Tarptautine moters diena, o visus kitus - su blynadieniu. Tikiuos, kad visi nukovėt Lašininį ir va už kelių dienų sulauksit pavasario...

Šventė darželyje - Literatūros vakaras

Praėjusį penktadienį mažosios darželyje buvo šventė. Vadinos ji Winter Literacy Night (Literatūros vakaras). Jo idėja - pasivaikščioti po gatvele ar mažu miesteliu virtusį darželį. Kiekviena klasė buvo paversta kažkiokiu miesteliui privalomu subjektu - Biblioteka, Ferma, Gaisrine, Paštu, Kuro kolonėle ir Turgumi. Tik atėję užsiregistravom, patikrino, kad esam susimokėję ir davė tokį lapą, kuriame buvo miestelio planas ir reikėjo surinkt kiekvienos aplankytos vietos antspaudukus.
"Kelionę" po miestelį pradėjom nuo Bibliotekos. Ten mažiesiems skaitė knygą apie miestelį - ne tą mūsų, bet panašų, tipinį, su daug mažų smulkių jaukių parduotuvėlių, kuriame nebuvo jokių gigančių Maximų ir kuriame visi pažino vienas kitą, sveikinos ir linkėjo geros dienos... Tame miestelyje matėme ledų vežimėlį, knygyną, biblioteką, saldumynų parduotuvę, gaisrinę, ligoninės priėmimąjį ir daug daug kitų jaukių kampelių...
Kaip apdovanojimas už gerą klausymąssi mums atiteko lipdukas.
Aplankę biblioteką patraukėm toliau. Prieš tai, aišku, "sūrinė" amerikietiška šypsena, o fone tai, kuo užsiima vyresnėliai...
Po to patekom į fermą. Ten - kukurūzų apsiriję gyvūnai. Juos reikėjo ištraukt, paduot tokiai tetai, ir už tai gavom aviuko tatūškę. Sunkiai mažajai sekės atpažint tuos gyvūnūs - tai avis jai buvo į šunį panaši, tai šuo į katę... Nu kur čia atpažinsi, visi apsiriję modifikuotų kukurūzų...
Trečioji stotelė - jau mažosios klasė, pavirtusi į Gaisrinę. Mus pasitiko visa perkaitusi auklėtoja Ms. Amy, pasirėdžiusi nepadegamu gaisrininkų kostiumu ir, nors veide švietė palti šypsena, akys sakė, kad viskas, ko ji trokšta, tai išlįst iš to kostiumo ir dingt namo. "Gaisrinėje" mažoji gavo gaisrininkų šalmą ir turėjo pasidaryt gaisrininką šuniuką.
Po to patekom į Pašto ofisą. Ten reikėjo parašyt laišką, t.y. nuspalvot kokį tai balvonėlį, sudėt jį į voką, užštampuot ir išsiųst auklėtojoms. Aišku, mes gabūs, tad laišką mažoji išsiuntė pati sau :))) Čia pašto dėžės, į kurias metami laiškai:
Išėję iš Pašto, užsukom į Kuro kolonėlę. Ten gaminom mašinėlę iš ryžių paplotėlių ir pasipildėm tuščia pilvuka vienu kąsneliu:
Galiausiai, pilni naujų jėgų, patekom į Turgų. Ten grojo amerikiečių kaimo kapela, t.y. Country muzikos grupė, kuri, palyginus su Rudenėlio muzikontu, tikrai buvo labai vykus, bet, matyt triukšmavo per garsiai, nes mažoji pareiškė norą dingti iš ten. Bedingdami turguj prigriebėm dar kažką valgomą, t.y., krekerių. Fotografas jau buvo labai alkanas ir, žiūrėdamas į turgaus gėrybes, pamiršo jas nufotografuot.
Išeidami lauke norėjom apžiūrėt tikras gaisrines mašinas, kurios buvo paruoštos apžiūrai. Va ten tai mašinos, va ten tai įranga, tikras čiūdas, palyginus su tuo, ką matydavau pro savo kambario langus, kai dar gyvenau Veiveriuose... Deja, tėvų smalsumas nebuvo patenkintas iki galo, mat vos tik gaisrininkas uždegė lempeles, mažoji paleido tokią isteriją, kad nešėm "mėsą" kuo greičiau į automobilį. Kažkokiu būdu dar tas gaisrininkas dar įkišo jai spalvojimo knygutę... Na, gal kada daaugsim iki to, kad pasaulį suvoksim teisingai ir nebeleisim signalizacijų ten, kur jų realiai leist nereikėtų... O išsigando ji to, kad mašina nepradėtų važiuot, mat labai bijo, kai išgirsta gatvėj specialiųjų automobilių sirenas. Ir dar išsigando, kad "tos lempytės ją padegs"...
Renginys buvo labdaringas, berods kažkuriai ligoninei, kuri specializuojasi širdies negalias turinčių vaikučių gydyme, bus padovanota knygučių.

Ir vėl labai trumpai apie meną :)

Tiksliau, rankdarbukius, kuriuos mažoji parsineša iš darželio.
Ką jei ten veikia? Aš nelabai žinau, tik galiu įsivaizduot. Be to, kad žaidžia, užkandžiauja, jie išmoksta nemažai (turiu omeny, kad mažoji į darželį eina max 6-7 val. per savaitę). Aš tiek, būdama trijų metų, tikrai nemokėjau.
Kiekvieną savaitę jie turi skirtingas temas, pvz. šią savaitę kalbėjo apie vandenyno/jūrų gyventojus, tad į tą temą darė akvariumą ir parnešė jį į namus. Gyvena jame trys žuvytės. Auklėtoja buvo užrašiusi jų vardus ant lapelio: "Cookie, Fish and Cookie" (Sausainiukas, Žuvis ir Sausainiukas). Kai paprašiau mažosios parodyt, kuris yra kuris, ji pataisė, kad jų vardai yra "Cookie, Fish and Bangas (išvertus iš jos kalbos tai reikštų Banginį). Matyt, ir daržely ji taip sakė, tik liko nesuprasta.
beje, foto dėl techninių nesklandumų padarėm tik vakar, o akvariumą turim nuo antradienio, tad "žuvytės" jame jau pavargė, tokios net labai pavargę, apsigleivėją ir į vieną masę susijungę... Nepaisaint to, idėja juk graži, ar ne?


Praėjusią savaitę (berods) kalbėjo apie varliagyvius. Tad į tą tema darė varlę. Aišku, mažosios meno supratimas aukštesniam lygmeny, nei mano, aš nelabai supratau, kas ten nupiešta, tad nusprendžiau tą jos varlę papildyt kojom ir akim. Pagooglinau, radau vaikiškų varlių projektų ir va padarėm mūsų varlytei galūnes ir šiokią tokią veido išraišką:

Su Naujais metais! Trumpai apie meną

Visų pirma, su Naujais metais! Aš jau matau, kad jie bus daug geresni, turtingesni, gal net pakeliausim, pvz., į Lietuvą. Dar tikiuos, kad visokias ligonines irgi pavyks iš toliau apvažiuot, na, ir bendrai paėmus, tik žydėsim, ir klestėsim:))))
Aš rašinėliams neturiu laiko - jis kažkoks į vandenį labai panašus, ima ir išgaruoja. Tad šiandien labai neįprastai ir trumpai.
Pas mus labai aktuali pastarųjų dienų tema yra menas. Apie jį neraukiu nieko, bet va mano kūdikis - meniškos sielos žmogus. Prieš gerą mėnesį išmoko piešt "galvažmogius". Atrodo jie maždaug taip: gera statinaitė, su labai kūdom rankom ir kojom, ir du taškai jose, simbolizuojantys akis. Viskas žiauriai neproporcingai ir vadinasi dažniausiai "mama" arba tėtis".
Štai, porelę galvažmogių šiandien ji parsinešė iš darželio. Piešinio (kūrinio) pavadinimas yra "Helados tėtis":

Čia iš arčiau:

Jei manot, kad jūs suprantat meną, tai apsirikot. Nes ta pagrindinė statinaitė - visai ne jos tėtis, o aš. O tėtis ten šalia, virstantis kažkoks. Ir be vienos akies, ir kojos. "Reikės dapiešt po to" (=vėliau). Deja, pamiršo dapiešt, tad turim ką turim... Nu negi tokie baisūs santykiai mūsų šeimoj? Reikia rimtai viską apsvartyt...

Turbūt visi gavot mano darytas atvirutes šiemet per šventes. Labai stengiaus, "iškepiau" jų gal kokį pusšimtį ir dariau kiekvienam asmeniškai, galvodama apie jus. Jei turėjau adresą ar žinojau, kaip jį gaut, atvirutė pasiekė jus. Tai va, šiemet man daug lengviau, nes "užsiauginau" pamainą. Praktiškai galiu nieko neveikt, tik prižiūrėt, ar spėjam į terminus.
Štai, kažkam vakar iškepta Valentininė atvirutė:
Gamyba vyko maždaug taip: tuščia atvirutė buvo apštampuota širdelėmis raudonu rašalu, po to uždėtas nemenkas sluoksnis klijų ir ant viršaus - piešimo dekoracijos.
O čia kita atvirutės pusė. Turbūt prisipažinimas meilėje:

Na, dėl tokių meno kūrinių tikrai nebūčiau rašius Blog'e įrašo. Jo (aplodismentų) nusipelnė pati meninkė, kuri atsibudo šiandien po pietų miego, kažką pasikrapštė savo kambary, kol aš tuo metu kalbėjau su sese, nakvojančia Varšuvoj, ir nusileido laiptais "šedevras":

Pokalbis vyko maždaug toks:
Aš: "Kodėl šitaip išsipaišei?"
H: "Čia Helados tatūškė, kaip pas mamą"
Aš: "Tai čia tavo tatūškė?"
H: "Ne, čia kažkokia mamytė, tėtis ir kažkokia Helada ir "circles" (=apskritimai). Man labai gražu".
Aš: "Man irgi labai patiko, bet gal gali kitą kartą nepiešt ant savęs?"
H: "Gejai."

Čia truputį iš arčiau:

Kas be ko, pasirūpino ji ir geriausiu draugu:


Su baime lėkiau į jos kambarį, pasiruošus rast panašius meno kūrinius ir ant sienos. Bet nekeista, nukentėjo tik patalynė ir paklodė, ant kurios ji sėdėjo...

Aš: "Helada, čia Tu ir ant paklodės nupiešei?"
H: "Ne, čia pats nusipiešė"

Egoistės mamos dienoraštis

Blog’e tyla – tiesiog nieko negaminu, nekepu, neeksperimentuoju ir apskritai – vasarą valgyt reik ledus ir šaltibarščius. Vienų galima nusipirkt, o kitus pasigamint ir taip visi mokat.
Šiandien tiesiog pablevyzgosiu apie gyvenimą ir egoizmą. Gyvenam mes daugiau mažiau kaip ir visi normalūs žmonės – kartais pavydim kitiems, kartais mums pavydi kiti. Eilinis lietuviškas mentalitetas.
Džiaugiamės vasara – turiu išsvajotus karščius. Kas mane pažįsta, nuo vaikystės žino, kad šiluma man kaulų nelaužo. Kiek save pamenu (o pamenu gerai, nes atmintis yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuo galiu didžiuotis), aš ir karščiausią vasaros dieną galėdavau lindėt šiltnamy ir nesuprasdavau, kodėl mama ten manęs neleidžia. Man būdavo nesunku ir važinėtis dviračiu, ir žaist badminton plieskinat saulei… Galiausiai nėščia būdama, išklausiau savo gydytojos, Vaišvydavos vaistinės vedėjos ir net kelionių agentūros vadovės nuogastavimus, kad vis dėlto Kreta su 40 laipsnių pagal Celcijų nelabai tinkama vieta nėščiosioms. Bet… aš pati žinau, kas man tinka, kas ne.
Tiesa, čia, matyt, senstu. Nes pabarška ir sąnariai, ir judėjimas lėtesnis – o gal tiesiog nėra kur skubėt... Išmokau džiaugtis šiandiena. Nors turbūt ne aš to išmokau, to mane išmokė dukra. Ji iš esmės pakeitė mano mąstymą, mano tempą, mano samprarą. Tiesiog, mūsų šeima buvo per daug nuobodi, tad atsirado žmogutis, kuris įvedė tvarką – sustatė viską į savo vietas ir parodė, kas yra tikras gyvenimo džiaugsmas. Pirmas dalykas, kurio ji išmokė, kad galima gyvent ir beveik nemiegant – turbūt pamenat tuos nuobodžius jaunuolius, kurie iš balių ir vakaruškų pasišalindavo apie 21-22 val. vakaro. Tai va, žinokit, kad jų nebeliko – dabar mes lovoj atsiduriam apie 1 valandą ir tai dažniausiai mums atrodo per anksti, tad pažiūrim kokį nors filmą iki 2-3 vakaro. Pvz., sekmadienį apsinuodijau skrandį. Buvo tragiška naktis ir visai nesimiegojo, tad iki beveik 6 valandos ryto pražiūrėjom Nusivylusias namų šeimininkes. Aišku,beveik kiekvieną rytą būna sunku, bet gyvent galima.
Dar dukra išmokė kantrybės – siekt tikslo. Ji tai daro primityviais būdais – zyzia. Iš pradžių jai pavykdavo, bet kadangi išmokė tėvus kantrybės, dabar jai tikslą pasiekt vis sunkiau, vien zyzimo nepakanka, reik pasukt savo mažą garbanotą galvytę ir išspręst reikalą (t.y. pasiekt tikslą) kitais taktiškais būdais (pvz., padeda apsikabinimas, bučkis, kartais ir ne visai taktiškas galvos trankymas į sieną, laiptų turėklus ar pan.).
Ar sunku būt mama? Taip, labai. Sunku pereit per save, sunku pamint “inkstintus” – nebart, nerėkt, kalbėtis taktiškai, sunku pripažint, kad vaikas nėra mano nuosavybė, kad ji asmenybė, sunku augint savo kopiją, matyt “savo klaidas”, noris jai padėt jų išvengt, nekartot. Kartais pratrūkstu, kartais “prieinam liepto galą”… Bet, apsisukam ir einam atgal – vėl skaitau knygas, vėl skaitau auklėjimo patarimus, blogus, kalbuos su labiau patyrusiom mamom… Ir vėl tokiom akimirkom prisimenu Kahlil Gibran “Pranašo” ištrauką apie vaikus (tą knygą skaičiau gal 16 metų, bet ta vieta įsirėžė man į pasamonę ir prisiekiau sau, kad augindama vaikus visada galvosiu apie tą ištrauką):

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.
Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.

Ir kai tai prisimenu… aš leidžiu jai klyst, kartot manąsias klaidas, leidžiu pykt, leidžiu gyvent pagal jos taisykles, ne pagal mūsų nustatytas ribas… Ir tada pagalvoju – gal vis dėlto lengva augint savo kopiją? Juk taip viskas aišku – prisimenu savo jausmus tam tikrose situacijose, prisimenu, kada norėdavos paprasčiausio dėmėsio ir kokiais metodais jo siekdavau iš tėvų. Tada pasidaro lengva būt mama…
Nepaisant to, nesu tobula mama – neaukoju visos savęs vaikui. Ir negalvoju apie gražią ateitį su 3-5 vaikais. Aš net apie antrą vaiką bijau pagalvot – ir neįrodysit, kad aš senstu, kad tarp vaikų turi būt mažas laiko tarpas, kad... dar egzituoja kažkokios visuomenės priimtos normos. Aš žinau, kas geriausia man, o mano vaikai žino, kada jiems ateit į pasaulį. Tad tas antras vaikas pats nuspręs, kada jam pasirodyt ir iš naujo apverst nusistovėjusios trijų šeimos narių ramybę. Aš taip pat esu asmenybė, aš noriu turėt laiko sau, noriu turėt savo mėgstamus užsiėmimus ir skaityt kiek įvairesnę literatūrą, nei “Mažų princesių pasakos” ar straipsnius iš operos “Laikas atisakyti sauskelnių” ar „Kaip priversti vaiką valgyti“. Manau, kad dėl vaiko padariau nemažai – dar nėščia būdama lankiau tokias mano protui nesuvokiamas sporto šakas kaip baseinas, aerobika ir joga (savo noru, ne dėl vaiko, ten turbūt atsidurčiau tik gerokai išgėrus). Kiek įmanydama tiek Lietuvoj, tiek čia bandau su mažają neužsisėdėt namuose ir parodyt vaikui pasaulio „stebuklus“ (arba pamatyt tuos stebuklus jos akimis). Netgi nugaliu save ir piešiu – o to aš nei mėgstu, nei moku. Apima prieštaringi jausmai, kai piešiu arklį, o mažoji krykštauja, ploja rankom ir šaukia, kad mama šaunuolė, kad labai „dydedis damblys“...
Galėčiau kasdien „perlipt“ per save ir eit į basieną – smagi nemokama pramoga kiekvienam vaikui. Bet ten einam labai retai. Gal kartą per savaitę. Ir tom akimirkom man tikrai gera matyt, kai vos tik ištarus auksinę frazę „einam į baseiną“ namai apvirsta aukštyn kojom, kai mažoji meta ką dariusiu, pamiršta ožius ir bėga... Bėga ieškot maudymuko, vėžliuko, kamuolio, dar bando įkalbėt mus pasiimt kokią teletabių žvaigždutę „Pau“, griebia savo rankinuką... Kai pasakom, kad „Pau“ liks namie, ji būna nutrenkta bet kur (šiaip mūsų mažoji pedantė, jai tai nebūdinga), kad tada kaulijama, jog į baseiną „eis kavuovis (= kamuolys),smagu matyt, kad nespėjus mirktelėt, mažoji jau laukia apačioj pusnuogė su batais, kada išsiruoš mama ir tėtis, ir vis tauška ir tauška, kaip ji „pliumpt“, kaip “vėžliukas pliumpt“, kaip „kavuovis pliumpt“... Tos akimirkos man labai gražios ir šventos. Bet...aš pabūsiu egoistė ir tų akimirkų nepaversiu kasdienybe.
Aš dažnai elgiuos egoistiškai – vietoj to, kad būčiau tobula mama ir praleisčiau kiaurą dieną su vaiku, skaitydama jai pasakas, lipdydama plasteliną, darydama namų gamybos žaislus ir mokindama ją visų kitų likusių gerų pasaulio manierų – aš tiesiog duodu jai bliūdą kažkokio mano akimis nelabai sveiko maisto (pvz., sausainių ar popkornų), pripilu puodelį kavos, įjungiu mažiausiai 5 „Dorytės“ ar „Teletabių“ serijas ir... turiu kokią valandą tik sau. Palaimos valanda, per kurią aš galiu netrukdoma paplepėt skaipu su kitom mamom, draugėm, kada aš galiu paskaityt delfi naujienas, kada aš galiu pervest ramiai žurnalą, pasiuvinėt ar paskaityt „pigų“ romaną, kada galiu išgert puodelį kavos... Karštos kavos... Man to reik, man labai reik pabūt vienai. Ir, gal ir vėl nuskambės egoistiškai, nemanau, kad dėl to mano, kaip mamos reputacija, labai nukenčia.
Manau, kiekviena mama turi rast laiko sau. Be kaltės jausmo, kad liko neišplauti indai, nenuvalytos dulkės, neišvirta sriuba, kad vaikas VĖL valgys „mikrobanginį“ maistą ir kad šiandien nepraleisim vėl bent dviejų valandų lauke... Ir, patikėkit, tuos „nedadarytus darbus“ pastebit tik Jūs pačios, nes jie sėdi jūsų smegenyse, pasamonėj, kurią suformavo buvusi šeima ar visuomenės normos. Jūsų vaikai to tikrai nepastebi. Greičiau jau jie pastebės laimingą mamą, kuri galėjo per dieną skirt bent kelias akimirkas sau ir dėl tų akimirkų ji jaučiasi gražesnė, protingesnė, intelektualesnė, laimingesnė ar, tiesiog, turtingesnė dvasine prasme.
Ar aš gera mama? Ne man tai spręst. Ir ne Jums. Tai galės atsakyt tik mano vaikai. Arba jų elgesys kalbės už juos. Ar aš turiu gerą mamą? Taip. Aš didžiuojuos jos mokėjimu bendrauti su žmonėmis, jos pasitempimu, tai, ko ji išmokė mus, nors mudvi su sese visom išgalėm tam priešinomės, aš pavydžiu jai jos kruopštumo, dar labiau pavydžiu jai, kad ji moka piešt, kad ji moka mylėt visus vaikus (o aš per savo gyvenimą kol kas sutikau tik vieną vaiką, kurį nuoširdžiai myliu). Turbūt ir mes su sese pakeitėm jos gyvenimą, vienintelis dalykas, ko neįskiepijom jai – šlakelis optimizmo...

Labos nakties :) O gal - Labas rytas?..

"Avietinė" vištiena. Noriu atostogų!

Toks eilinis, niekuo neišsiskiriantis vakaras - ramybė spengia ausyse, mat mažoji miega, raudonojo vyno taurė ir milijonas susikaupusių "darbelių" mintyse vis rikiuojas kilimetrinėm eilėm... Ir vėl nieko nespėsiu padaryt!!! Faktas kaip blynas - man reik atostogų. Tad savaitgalį ketinam palėkt prie "ošen į didedę kejonę", kaip sako mažoji. Na, ta kelionė nėra didelė ir mūsų tikslas tikrai ne pažiūrėt į vandenyną, bet norim išlėkt, pailsėt, atsikratyt tų kilometrinių minčių eilių bent trim dienom...
Aišku, aš kaip visada nepataisoma tinginė - vietoj to, kad "googlinčiau" kur, ką ir kodėl privalu aplankyti Čarlstone ir susidarinėčiau atostogų grafikus, aš tris dienas mirkau karoliukų pasauly, mat sumasčiau, kad aš esu ryški asmenybė ir man reik sužibėt visom vaivorykštės spalvom iš lenkiškų spalvų paletės... O kad aš "ryški" asmenybė, seniai supratau. Nu tokia ryškiai ryškiai peroksidinė moralinė blondinė, kažkaip kasdien vis labiau save tapatinanti su "Parduotuvių maniakės" pagrindine heroje. Šiaip Lietuvoj būdama ryte rijau visas jos knygas, ir masčiau, nu negi rimtai pasauly būna tokių bukų moterų. Ne dėl to, kad ji šopoholikė (juk tai moteriška ir labai pateisinama), nu bet tas jos bukumas ir kvaili bandymai išsisukti iš situacijų, į kurias ji papuldavo, tikrai nepateisinami... Nu ir ką, tereikėjo man tik įžengt į naująją šalį, ir drąsiai galiu susitapatint su ta heroje. Netikit? Nu rimtai. Pvz., sugebėjau į kažkada į kirpyklą patekt per galines duris, arba parduotuvės kasoj manęs klausia ZIP kodo, o aš atsakau "No", nes išgirstu, kad prašo nuolaidų kortelės... Nu ir milijonai tokių situacijų, kada belieka tik paklapsėt didelėm akim, nes arba nesuprantu, ką man sako, arba išgirstu priešingai :)))) Tad dėl kalbos barjero iš namų eit nesinori niekur. Tai va, kažkaip prisiminiau tą knygą ir paieškojau, gal netyčia bus išleistas sekantis jos nuotykis. Ir ką gi - pasirodo jis kuriamas, galbūt pasirodys spalį. Ir žinot, kaip vadinsis? Ogi kažkas panašaus "Mini Šopoholikė". Nu aš sakau, viskas gryn apie mane! Taigi, ta mano "Mini" gryna mamos kopija - jei tik kas paskambina į duris, vaikas žino, kad "dėdė atnešė matuotis batų". Jau kelintas mėnuo sudėtinga su ja parduotuvėse, mat jei tik pamato batus, matuojas visus iš eilės, nesvarbu, ar tai vyriški 46 dydžio, ar vaikiški 5 dydžio, tiesiog ji žinovės žvilgsniu pažiūri ir sako "Nea, netyyynka", arba "Nea, dydedi". Drabužių parduotuvėse situacija panaši - krauna viską į vežimą, ką tik pasiekia, ir "mama eis matuot", atrodo, kad "Mini" atsigauna matavimosi kabinose... Tiesa, ir su žmonėm bendraujant ji gryn aš - jei visiems sakoma lįst "po", ji būtinai užlips "ant". Tai va maždaug taip mudvi ir gyvenam svečioj šaly - kasdien "verdam košę", o MB ją srebia. Ale pats kaltas, visa širdim to norėjo :)))))))
Šiandien savo "Mini" pirmą kartą nulakavau nagus - laimės už du metus, vos tik spėjo MB po darbo įžengt pro duris, kiša savo manikiūrą ir rodo, kad "Gažu pink nanučiai. Ir kojų pink nanučiai". Ai, dar mėnesį laiko moralizavau, kad kuo mažiau pampersų sunaudosim, tuo daugiau pinigėlių sutaupysim ir galėsim prisipirkt daug žaislų. Savaitė bandom miegot be sauskelnių dieną - sekas puikiai, kasdien skalbiama patalynė ir vėdinamas kambarys. O vakar iš viso po jos pietų miego girdžiu keistą garsą - ateinu, ogi mažoji padarius balą vidurį kambario ir tapšnoja ją, kaip kokia vargšė piemenaitė besišildanti kojytes... Betrūksta, kad dar po rimtesnį reikalą pabraidytų, tai mums ir sienas teks perdažyt... Tai va dabar aš su ta vyno taure mąstau, kad gal vis dėlto pigiau pampersai, nei kasdien skalbimas, kiliminės dangos keitimas ir pusės namo remontas... :))))))

O dabar, labai vasariškas, labai lengvas ir šiek tiek moteriškas kepsniukas ;) Būtinai pasibandykit, nes mudu su MB pasigaminom jį gal per 30-40 minučių.

Avietiniai vištienos kepsniukai

Rekomenduojama gamybos eiga:
1. Paskrudinti migdolus
2. Padarykite acto padažą/marinatą
3. Išmuškite ir pamarinuokite vištieną
4. Paruoškite krutonus ir persikus, paskrudinkite kartu su vištiena
5. Apšlakstykite salotas padažu

Reikės:
1/2 puodelio migdolų "skiltelių" (be odelių)
3 V.Š. cukraus
1 V.Š. sviesto
druskos pagal skonį
1/4 puodelio raudonojo vyno acto
1 1/4 puodelio šviežių aviečių
2 V.Š. medaus
2 V.Š. kapoto šviežio peletrūno (angl. taragon)
1 V.Š. smulkiai kapoto svogūnėlio (angl. shallots) - aš tiesiog sutraiškiau jį česnako spaudykle. Tiks ir paprastas svogūnas.
1/4 puodelio alyvų aliejaus
4 vištienos krūtinėlės puselės (be odos ir kaulų, 6 oz = 170 g kiekviena)
1 a.š. alyvų aliejaus
2 persikai, perpjauti per pusę ir pašalinti kauliuką
8 puodeliai jaunų salotų lapelių mišinio (angl. mesclun salad mix) - ėmiau bet kokias, kokias tik radau.

O visa kita paprasta - iki geltonumo paskrudinkite migdolus keptuvėje ant vidutinio kaitrumo ugnies iki kol jie pageltonuos; supilkite cukrų, druską ir sviestą. Kaitinkite maišydami, iki kol cukrus ištrips ir migdolai pasidengs karamele. Perkelkite į lėkštę ir atvėsinkite.
Marinatui/padažui dubenyje sumaišykite actą, 1/4 puodelio aviečių, 1 V.Š. medaus, peletrūną ir susmulkintą svogūnėlį. supilkite 1/4 puodelio aliejaus, gerai išmaišykite, bemaišant švelniai "sutraiškykite" uogas. 1/2 puodelio marinato prireiks vištienai pamarinuot, o likusi dalis bus salotoms.
Švelniai pamuškite vištienos file puseles, sudėkite į plastikinį maišą, užpilkite tuo 1/2 puodelio marinato ir palikite pastovėti apie 15 minučių.
Galiausiai sumaišykite po 1 V.Š. medaus ir aliejaus, aptepkite šiuo mišiniu persiko puseles.
Ištrauktą iš marinato vištieną pabarstykite druska ir pipirais. kepkite kepsninėje iki kol iškeps, apie 4 minutes iš kiekvienos pusės.
Persikus kepkite apie 3 minutes iš kiekvienos pusės.
Salotas pagardinkite likusiu marinatu, patiekite su likusiu puodeliu uogų ir nepamirškite apibarstyti skrudintais migdolais.

Prie viso šito gėrio siūloma:
Krutonai su Brie sūriu

4 riekelės Prancūziško batono, kiekviena maždaug 1-inch (2,54 cm)
alyvų aliejaus
druskos
4 riekelės Brie sūrio (4 oz = 113 g iš viso)

Abi batono riekelių puses aptepkite aliejumi ir apibarstykite druska. Apkepkite vieną duonos pusę kepsninėje, iki kol ji paruduos, apie 1-2 min. Apverskite, uždėkite po riekelę sūrio ir kepkite, iki kol sūris išsilydįs, apie 2-3 min.

PS. Sūrį galit dėt bet kokį, aš dalį dariau su čedariu. Ir tų riekelių pasigaminom daugiau. Ir niekaip nepavyko gaut persikų, tad kepiau obuolį vietoj jų. Tiksliau, kepė MB, aš tik paruošiau :) Fantastiško skonio vištiena!

Šaltinis: Cuisine Grilling.

O vakar kepėm dar greičiau pagaminamus kiaulienos kepsnius, ir tokius labai vyriškus, ir garnyras vyriškas. Ale gal jų receptas kol kas stos toj kilometrinėj eilėj...

Patriotiškumas. Netikras zuikis

Prabėgo ilgasis savaitgalis (Lietuvoje) su net keliom šventėm vienu metu. Mes, aišku, prijaučiantys lietuviams, tad šventėm sąžiningai kartu. MB nusprendė, kad pirmadienis jam nedarbo diena, tad prasiilgino savaitgalį. Antradienį jam nuėjus į darbą paaiškėjo, kad vis dėlto tas pirmadienis buvo darbo diena... Bet čia techniniai nesklandumai, kurių metams bėgant ir gyvenant svetimam krašte turėtų mažėt... O mudvi antradienį atšventėm iš pradžių Lietuvos Nepriklausomybės dieną, vėliau, vakarop, jau visi trys šventėm Užgavėnes. Nesu aš patriotė. Vasario 16 man niekad nebuvo šventė tikrąja ta žodžio prasme. Mūsų šeimoj tai šventė, nes tą dieną brolio gimtadienis. Dar tai šventė, nes nereikėdavo į darbą. Bet dabar, gerai pamąsčius, man kasdiena tokia šventė... Tai va, grįškim prie patriotizmo. Kaip ir minėjau, sentimentų Lietuvos Nepriklausomybės šventei nejaučiu. Žinot kodėl? O todėl, kad Lietuva nemoka švęst. Ir dar kai mokykloj būdavau, ta vasario 16 buvo labai liūdna šventė, su durnais paradais, susibūrimais miesto aikštėse, liūdnų prisiminimų dokumentiniais filmais per TV, dar liūdnesniais karo veteranų ir kitų praplikusių dėdžių pasakojimais, kaip Lietuvoj buvo sunku (o ten visada taip sunku, kad net pamirštam pasidžiaugt, kaip gera, kad tapom nepriklausomi), kaip sunkiai kovojom (ne mes, tie praplikę dėdės ar jų tėvai, seneliai ir proseneliai) dėl Nepriklausomybės nu ir t.t., ir pan. (patys žinot), kad tie prisiminimai (mano nuomone, jie labiau tiktų kovo 11-tosios šventei) karo vaizdai ir pan. užgožia tokios gražios šventės esmę. Tad tą dieną tiesiog gerai išsimiegodavom, švęsdavom iš anksto tėčio gimtadienį, paskaitydavom knygas ir darydavom panašias su nepriklausomybe nesusijusias nesąmones. Žinau, žinau, pastaraisiais metais viskas daug linksmiau, bandoma švęst kopijuojant viską iš Vakarietiškų chaltūrų (o gal kūltūrų, dažnai painioju šiuos žodžius, nežinau, kur kurį naudot) - su Zvonkų, Tarasovų ir kitų panašių Lietuvos žvaigždių koncertais, dabar dar ir turbūt seimūnas Antanas pariaumoja (o jis vis dar Seime?), fejerverkais, chlapūškėm, šaltom ugnelėm ir kita Naujametine atributika. Dar vienas būtinas atributas šitai šventei - per TV3 rodomas Amerikos "Independent Day" filmas. Nu kitaip Lietuvos Nepriklausomybės diena neužsiskaitytų, jei jo neparodytų (kaip ir Kalėdos neateitų, jei kasmet nerodytų Šreko, visų dalių "Vienas namuose"). Tai va, tokie mano prisiminimai ir lyriniai nukrypimai apie didžiausią vasario mėn. šventę. Nepaisant čia išsakytos nuomonės, aš gi prijaučianti lietuviams, tai kaip galiu ramiai sėdėt, kai jie švienčia? O iš tirkųjų, mane įkvėpė įrašas Austėjos bloge , kad reikia skiepyti vaikams patriotiškumą. Tai ta proga pamąsčiau, kodėl gi ne, ir su mažąja pasidarėm tris tautines vėlevėles. Vien jų darymo procesas buvo labai linksmas, o dar linksmiau vakare ji įteikė iš darbo grįžusiam tėčiui jo vėliavėlę. Tai savo pilietinę pareigą kaip ir atlikau - paminėjau Lietuvos nepriklausomybės dieną. Kas gėditės savo tautybės, štai jums milijonas priežasčių, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje (ačiū Lisai už nuorodą).


Po to ruošėmės antrajai šventei - Užgavėnėms. Va ją lietuviai švenčia nuoširdžiai, ypač kaime. Nesvarbu, kad jos visada būna antradienį, o dauguma mano kartos ir jaunesnių naujalitovsų akis išvertę porins, kad Užgavėnės būna sekmadieniais (mat tada švenčia Rumšiškės), ta šventė visada būna spalvota - kaukės, čigonės, Lašininis, Kanapinis, riebūs blynai ir skaidrios nuotaikos. Mes norėjom likt suprąsti teisingai, tad kaukių nesidėjom (visų pirma, mažoji būtų nepasirašius naujai tėvų išvaizdai), ir pas amerikonus nesibeldėm, prašydami saldainių, bet blynus kepiau. Ir net mielinius, nors niekad nebuvau jų fanė. Ir, kaip turi būt, persivalgėm normaliai. Dariau Lenkiškus mielinius blynus pagal Sonatinos pateiktą receptą. Gavosi puikūs, labai tinkami tai progai. Liko trys, kuriuos dar spėjau nufotografuoti: Dar tą pačią dieną apsilankėm parduotuvėj, mat pienas baigės, o be jo mažoji negyventų, ypač naktį, dar ta proga užmatėm jautienos ir kiaulienos akciją, tai apsirūpinom mėsa. Kitą dieną, baisiausiai griešydama didžiajam pasnikui, tą mėsą maliau ir dariau iš jos netikrą zuikį (mėsos gavos du kilogramai, tad dar liko antram zuikiui, kurį kepsiu ryt. Receptas be labai tikslių proporcijų, iš operos - "dedu ką turiu".


Netikras Zuikis


1 kg maltos mėsos (puikiai tiks ir paukštiena, nors aš maišiau kiaulieną su jautiena),
kelios piene pamirkytos batono riekelės (aš turėjau tik saldžią bulką su razinom, suėjo ir ta) druska,
pipirai,
3 česnako skiltelės,
pakepinta susmulkinta svogūno galva,
2 sutarkuotos ir pakepintos morkos,
2-3 kiaušiniai,
džiovintų slyvų, abrikosų (nebūtini jie)
ir fermentinio sūrio įdarui (irgi nebūtinas, skanu ir be įdaro).

O eiga labai paprasta - pastatot vaiką į kampą valandai, nes jis piktybiškai nusimovė sauskelnes ir privarė ant kilimo, ir tada ramiai malat mėsą. Kai baigiat ją malti, permalat tą piene mirkytą nusausintą batoną. Pakepinat svogūną, susmulkintą kubeliais, aš atskirai pakepinau sutarkuotas morkas. Viską dedam į mėsą, priberiam druskos, pipirų, sutraiškom česnaką, dedam kiaušinius ir viska gerai minkom. Pagal taisykles dar reiktų patrankyt į stalą tą mėsą, kad dingtų visokie oro tarpai. Bet aš taip sadistiškai nesielgiau ir šiaip amerikietiškas stalas neatlaikytų tokių bandymų. Mėsą aš net minkiau ne rankomis, o mikseriu. Tada dalį mėsos sudėjau į aliejumi pateptą silikoninę formą (galit taip formuot ir želė žiede, kas turit), per vidurį pridėjau džiovintų abrikosų, slyvų ir pkjaustyto šiaudeliais fermentinio sūrio. Tada dar iki viršaus formos prikroviau mėsos, gerai suspaudžiau ir išverčiau į kepimo indą. Kepiau įkaitintoj iki 200C (400F) orkaitėj 50 min. Po 20 min. į tą patį kepimo indą šalia mėsos pridėjau bulvių, bet 30 min. joms neužteko gerai iškepti. Kitą kartą dėčiau jas iš karto į orkaitę.
Kas neturit formų, formuokit tiesiog skardoj, dar įdurkit kelias skylutes mėsoj, kad pasiskirstytų temperatūra ir skysčiai vienodžiau ir zuikis netrūktų kepdamas.
Foto zuikio likutis praradęs formą, nes perdėjau į šaldytuvą į per mažą indą ir gerokai teko jį paspaust, kad tilptų.
Ai, kai baigiat kept, nepamirškit vaiko iš kampo pasikviest :)))))))

O šiandien va apturėjom kraupų incidentą tokioj, sakyčiau, taikioj vietoj - bibliotekoj. Lankom mes ten ketvirtadieniais tokias va pamokėles-pasakėles. Nepasakojau, bet jų esmė tokia - nelaiminga, dažniausiai didelių gabaritų bibliotekos darbuotoja, nelabai mylinti vaikus, o dar baisiau pasijaučianti, kai reik atsistot nuo kėdės ir paduot jiems kokius nors žaislus ar parodyt kokį nors "šokio" judesį, 30 min. veda teminį užsiėmimą. Šiandian skaitė tris knygutes apie peles (rodo knygutes ir kažką burba anglų kalba). Dar kažkiek pajudam (kai mes judam, tamsta mokytoja sėdi ant kėdės), pamuojuojam su skarelėm, paplojam rankytėm, patrepsim kojytėm, nu ir panašūs lavinamieji elementai. Aišku, pačiam gale vaikų džiaugsmas - burbulai (lyginant su gymboree burbulais, tai kažkas labai baisaus, blizgančio ir vos tik vaikas pagalvoja prisiliest prie jo, jie sprogsta nuo tos minties, pavirsdami į keistą plėvelę) ir štampai ant rankų (o šitų rašalas primena kalėmščikų tatiuruotes). Nu nepalyginsi su Gymboree mokyklėle, bet einam, nes NEMOKAMAI :))) Aišku, tą pusvalandį abi sukandę dantis prasėdim (nors šis posakis tinka tik man, nes mažoji tikrai sukandus savo 20 dantų nesėdi - ji visą laiką reguliariai kas 1 min. kartoja žodį "namo"). Nu ne tame esmė, čia kam nepasakojau, trumpai apibūdinau.
Tai va po tokios pamokos mes su mažąja patraukėm pažaist dar į vaikų kampelį ir išsirinkt keletą knygučių. Ji ramiai sėdi, dėlioja puzzle, po to viena dalis nukrito, tad ji atsistojo paimt jos nuo žemės. Aš klūpiu šalia ir tuo metu kalbuos telefonu su MB. Ir taip kaip sulėtintam kine matau, kai iš vienos mamos stumiamo vežimo iššoka grobuonis berniukas (18-20 mėn.) ir bėga link mano mergytės. Viskas vyksta žaibiškai, aš nespėju susiorientuot, tik matau, kaip jo rankos įsikimba į mano turto garbanas, kaip jo mama bando jas atkabint, puolu jai padėt, mažoji klykia kaip skerdžiama, nes nesupranta, kas vyksta (užpuolė tai ją iš nugaros), puolu padėt atlaisvint to gruobonio pirštus, sekas žiauriai sunkiai, ir sulėtinto kino rezultatas maždaug toks - grobuonio saujos pilnos mažosios plaukų, mažoji staugia ir snargliuojas, visi žiūri užtilę į mus, grobuonio mama kartoja "I'm so sorry", lyg nuo jos "sorry" staiga ims ir ataugs plaukai mano panelei. Aš guodžiu mažają, matau, kaip grobuonį įsodina atgal į vežimą ir toliau sau renkas knygas - joooookio, net trumpiausio moralo, kad gal grobuonio elgesys ne visai pagirtinas tokiu atveju. Dar suprasčiau, kad mažoji būtų kažko jam nedavus, pastūmus ar kitaip išprovokavus jo elgesį, o čia - užpulta nepasiruošus... Vienu žodžiu, patyriau šoką. Labai džiaugiuos, kad nesusigaudžiau, kas vyksta, nes jei būčiau susigaudžius ir būtų sukilę mano motiniški tigrės instinktai, manau, grobuonis būtų skridęs į artimiausią lentyną ir išarti dantimis perskaitęs visas tos lentynos knygas. Ir nusispjaut man į visus vaikų teisės apsaugos įstatymus ir vaikų gynimus - kai skriaudžiama mano atžala, aš tampu nekontroliuojama.
Tai va, viskas baigės gerai, nes abi nelabai supratom, kas vyksta. Aš pasiūliau mažajai važiuot namo, bet ji labai norėjo žaist, tad susirinkau nupeštų plaukų sruogas ir dar likom keliolikai minučių (iki kol mažoji kovodama dėl žaislo susistumdė su kitu berniuku, o tada jau išvilkau ją namo). Išeinat ėmiau iš rankinuko automobilio raktus ir iškrito ta sauja nupeštų plaukų. Helada pažiūrėjo į ją, taip džiaugsmingai pasakė "OOooo, čia popa". Apsidžiaugiau, kad ta popa liko gulėt ant žemės ir abi išlėkėm namo.
Kadangi MB vakar vakare gerokai jai patrumpino kirpčius, dar įvertinus šiandienos grobuonio pastangas, mažoji šią akimirką turi dvigubai mažiau plaukų nei vakar iš ryto...

Gražių Užgavėnių! Kriaušių-migdolų vafliai

Susimetė į vieną krūvą daug gražių švenčių - smagu, kai savaitgalis prasitempia iki 4 dienų. Dar smagiau, kai galima švęst ne tik Lietuvos Nepriklausomybės dieną, bet ir brolio gimtadienį, ir Užgavėnes. Labai gaila, kad fiziškai nesam su Jumis, mielieji, bet tikrai nepaleidžiam Jūsų iš minčių ir kasdien paminim tai vieną, tai kitą - tad periodiškai turėtumėt pažagsėt visi :) Mūsų Valentino diena buvo labai rami, nes mažoji nuo pirmadienio atkritus. Taip jau nutiko, kad dovanėlėmis apsikeitėm dieną prieš Valentino dieną - aš gavau labai gražią puokštę ypatingų rožių, Ferrero Rocher saldainių dėžutę ir butelaitį laaabai skanaus vyno, kurį dabar ir gurkšnoju. MB gavo šeimyninę dovaną - belgiškų vaflių keptuvę ir receptų knygutę prie jos. Ir vakarienei iš jos pagamino labai skanių nematyto didumo vaflių. Kai jis gamino, aš visaip sukaus virtuvėj, kvaršinau galvą jam savais patarimais, kada kaip ką dėt ir maišyt, taip bandydama pademonstruot savo pranašumus kulinarijos srityje, tačiau, nepaisant to, kad jis toj srity visai nepatyręs, ir kad bambeklė vis bambėjo, blynai jam pavyko puikiai.

Kriaušių-migdolų vafliai


2 puodeliai miltų,
1/2 puodelio paskrudintų smulkintų migdolų (MB naudojo plokšteles)
1/3 puodelio cukraus
1 3/4 a.š. kepimo miltelių
1/2 a.š. sodos
1/4 a.š. druskos
1 1/4 puodelio pieno
3 dideli kambario temperatūros kiaušiniai, atskirti trynius nuo baltymų
3 V.Š. tirpinto sviesto
1/2 a.š. migdolų esencijos
1 prinokus vidutinio dydžio kriaušė, nulupta ir susmulkinta mažais gabaliukais
Klevų syrupo ir kriaušių riekelių papuošimui (nebūtini ingriedientai).

Gamyba panaši į visų blynų - vidutinio dydžio dubenyje sumaišykite miltus, migdolus, cukrų, kepimo miltelius, sodą ir druską (sausus ingriedinetus).
Kitame dubenyje išplakite pieną, kiaušinių trynius, sviestą ir migdolų ekstraktą. Supilkite šitą mišinį į sausus ingridientus ir lengvai išmaišykite (nepermaišykite!). Sudėkite kriaušę.
Atskirai išplakite kiaušinio baltymus ir su šaukštu lengvai sudėkite juos į tešlą (irgi svarbu nepermaišyti, tik lengvai įstumkite į tešlą).
Kepkite vaflinėje, iškeptus blynus pataria perkelti į orkaitę (įkaitintą iki 90 C (200F)), kad jie išliktų traškūs.
Valgyti apšlakstytus klevų sirupu ir papuoštus kriaušės riekelėmis.

P.S. Mes kriaušės neturėjom, tad nedėjom visai. Migdolų esencijos irgi neturėjom, tad įdejom vanilės. Skanaus :)

Šaltinis: Knyga: "The Best Waffles & Pancakes"

Dabar mūsų laikrodis rodo 23:35. Berašydama nusprendžiau nueit pažiūrėt, kaip miega mažoji ir ją užklot. Bandau atidaryt miegamojo duris, o jos kažko sunkokai daros - už jų stryktelėjo mažoji. Pakviečiau MB, kad ateitų pasidžiaugt kartu. Radom maždaug tokį vaizdelį: už durų stovi mažosios pagalvėlė, ant jos mažosios pižama (šliaužtai) ir sauskelnės, šalia šio rinkinio stovi mažoji nuoga su kaldra... :)))) Turbūt nusprendė, kad jai nepatogu lovytėj, tad persikraustė arčiau mūsų...

Skanių blynų visiems ;)

Vizitas pas gydytoją. KFC

Išaušo labai gražus rytas ir diena, kurios nelabai laukėm... Gražus jis dėl saulytės už lango, dėl to, kad MB pasiėmė pusę laisvadienio, ir dar dėl to, kad mažoji išmiegojo ilgiau už mus - toks stebuklas įvyksta retai.
O nelaukėm dienos dėl to, kad šiandien pirmas vizitas pas gydytoją. Ačiū Dievui, mes esam sveiki. Tiesiog nusprendėm prirašyt mažąją pas daktarą ir "pravaryt" 2 metų techninę apžiūrą. Eilės laukėm apie dvi savaites. Vakar gerą valandą plušau prie žodyno - išssirašinėjau maistą, kurį ji valgo, ligas, kuriomis prasirgo, ieškojau vaistų sudedamųjų dalių lotyniškai, dar verčiaus jos gimimo svorį ir ūgį iš kilogramų ir metrų į jų nelemtus svarus, uncijas, pėdas ir pan. (ir, kaip paaiškėjo šiandien, iki galo ir nedaskaičiavau kažko...). MB grįžęs po darbo dar viską sutikrino, suruošė reikiamus dokumentus (skiepų pasą, jos tapatybės kortelę, draudimą). Tad morališkai kaip ir buvom pasiruošę...
Mažajai irgi kelis kartus kartojau, kad ryt važiuosim pas dėdę daktarą. Na, kol nelabai gaudos, kas ten per dėdė ir ką jis daro, tai lyg ir laukė vizito.
Pagaliau nuvažiavom ten. Medicinos centras nedidukas, kažkuo primine mūsų Lietuvoj lankytą Saulės kliniką. Informacijoj davė šūsnį popierių, patikrino draudimo kortelę ir liepė eit į laukiamąjį jų užpildyt. Laukiamajan buvo televizoriukas su filmuku, kažkoks lavinamasis ergonominis kubas, dar kažkos žaidimas ant sienos, tad mažoji nenuobodžiavo.
MB užpildė begalę lapų (nemačiau kas ten, bet turbūt bendra informacija - kada gimė, kiek svėrė, vardas, pavardė, draudimo dokumentai ir pan.). Kai grąžino tuos popierius į informaciją, gavo dar krūvą popierių užpildyt apie mažosios ligas (kaip gimė, kaip maitinom, kuo sirgo), vystymąsi, daug psichologinių testukų, raidos testų ir pan. (pvz., ar vaikas sugeba paspirt koja kamuolį, ar moka lipt laiptais, ar skiria žodelius "Tu, aš, man, tau", ar jungia bent du žodžius, ar mes ją suprantam ir t.t. ir pan.). Galiausiai mus pakvietė sesutė į tokią "kamurkę" - nu tikrai mažas kabinetukas. Ten liepė išrenkt mažąją nuogai, leido palikt pampersą, jei jis sausas, tada ją pasvėrė (13,2 kg), pamatavo ūgį (91,5 cm) ir galvytės apimtį (48 cm). Po to liepe laukt gydytojo nusirengus (mažajai, aišku), davė tokį mažiuką ligoninės chalatuką, jei kartais būtų šalta. Aišku, laukėm ilgai. Mažajai iš karto jau atsibodo, vis prašė "namo, noju namo". Bandžiau ramint, kad greit ateis dėdė daktaras, bet ji sakė, kad "ne-no dėdė". O ir tas vaizdas jos su chalatuku man davė per širdį - taip kažkaip nori nenori, imi įsivaizduot, kad ji ligoniukas :((((
Gydytojas prieš įeidamas pasibeldė, susipažinimui padavė savo ranką ir pasakė vardą, mudu su MB irgi prisistatėm. Jis dar pakalbino mažąją ir iš karto suprato, kad čia ta persona, su kuria reikia laikytis pagarbaus atstumo :)))))
Po to šiek tiek pasikalbėjom, uždavėm jam kelis klausimus apie mažosios mitybą, kokius vaistus naudojam, dėl alergijos šokoladui, dėl plaukuotumo ir pan. Jis parodė ūgio ir svorio lenteles - pagal visus jų standartus, mažoji, pasirodo, jau ir netokia maža - gerokai viršija vidutinį ūgį ir šiek tiek vidutinį svorį. Galvos apimtis irgi virš vidurkio, tad, pasak gydytojo, ji labai proporcinga ir jokių spec. dietų ar specialios priežiūros jai nereik. Dar liepė kažkaip supažindint ją su "žmonių" maistu, bandyt palikinėt jį ant stalo ir tikėtis, kad išauš diena, kai ji juo susidomės. Iš esmės, net pagyrė, kad ji negeria nieko, išskyrus vandenį ir pieną, mat jei gertų pakelines sultis, gautų daug nereikalingų saldiklių ir cukraus.
Po to sekė linksmiausia dalis - mažosios apžiūra. Manau, gydytojas padarė klaidą, kad pirmiausia apžiūrėjo jos akis - išjungė šviesą, tada žiūrėjo, kaip ji seka jo degančia lempelę, dar pašvietė jai į akis. O va to ir užteko, kad zyzimas virstų klykimu. Na, visa likus apžiūra praėjo dideliam triukšme. Gydytojas klausė (nežinau, ar ką girdėjo per tą žviegimą) plaučiukus, širdutę, apžiūrėjo, kaip ji lanksto kojas, rankas, patikrino ausis ,apžiūrėjo visą kūnelį. Kaip ir nerado, prie ko prisikabint, nors tai mes ir patys žinom, kad auginam super sveiką mergaitę (dažniau mums reikia vaistų nuo jos sveikumo, nei jai pačiai :))))) ). Dar sakė, kad labai gerai išvystytas jos balsas :)))) Dar atsišvietė skiepų pasą, pasakė, kad pagal jų rekomendacijas mums trūksta Hepatito A skiepo ir vėjaraupių, bet kol kas pasakėm, kad apie juos pagalvosim. Iš esmės, esam prieš skiepus. Turiu planą chuliganą, kad vėjaraupiais ją kaip nors Lietuvoj prasargdinsim (tad kai ruošimės į Lietuvą, visi, kurių vaikai sirgs vėjaraupiais, rėkit garsiai). O dėl kitų skiepų, skiepysim nebent be jų neleis į kokį darželį...
Mažoji jau senokai turi visus dantis, tad gydytojas pranešė, kad iki maždaug 6 metų galim naujų nesitikėt. Gražiai atsisveikino ir išėjo, pasakęs, kad galim rengtis.
Mažoji labai džiaugės, kad pagaliau važiuos "namo". Aišku, mes jai nepranešėm, kad prieš tai ji dar turės paaukot šiek tiek kraujo :)))) Kraujo ėmimo procedūra, aišku, buvo ne tiek skausminga, kiek vėl garsi. Leidau šiuo "malonumu" pasidžiaugt MB (mat aš visą pavasarį ir vasarą tas procedūras viena iškenčiau Lietuvoj) ir į laboratoriją nėjau. Vietą, iš kurios ėmė kraują, užklijavo pleistriuku, ir dar jį apvyniojo blizgiu popieriuku (vaikų džiaugsmas, švyti prieš saulę). Aišku, mažoji be perstojo klykė ir prašė "namo, namo". Ir dar rodė savo apvyniotą pirštą ir klykė, kad ten "popė" (iš klyksmo supratau, kad didesnė už ją pačią).
Prieš išeinant seslė leido pasirinkt vieną žaisliuką, bet mažajai jie visi buvo iki lemputės, tad išrinkau dramblį. Galiausiai išėjom į lauką, prieš tai per ašaras mažoji gana aiškiai atsisveikino su informacijos personalu, su tokia džiaugsminga tonacija pasakydama "Bai bai". Galiausiai visi susiropštėm į mašiną - mažoji, jos katinas Simas, kuris važiavo kartu, "popė" ir aš su MB. Pažadėjom, kad jau sumažint tuos begalinius skausmus, jog važiuosim valgyt bulvyčių.

Pietavom greito maisto restorane KFC. Vien dėl bulvyčių ten užsukom, nes nepatiko man jis nei Lietuvoj, nei čia. Aišku, visą kelią iki jo "popė" nedingo, ir ten, kol užsisakinėjom, ta "popė" buvo didžiulė. Galiausiai nuėmiau tą pleistrą ir "popė" dingo.
Praėjus porai valandų, ji net neatrinko, iš kurio piršto tą kraujuką jai emė. Tad toks jausmas, kad tas pleistras buvo skaudžiau už viską - mat akys mato, kad ten "popė"...

Beje, kiek vizitas kainavo, nežinom. Sąskaitą gausim paštu. Tikimės, kad tilpsim į 100-200 USD.
Sekantis kartas, jei viskas gerai, po metų. Labai tikiuos, kad mažoji nesirgs ištisus metus :))))))

Sėdžiu dabar su galutinai išūžta galva. Ir galvoju, kad geriau jau nieko rimto mažajai nenutiktų - jokių lūžių, jokių skilimų ar siuvimų. Nepakanti ji, į viską reaguoja labai emocionaliai. Normalu jos amžiui... Geriau pagalvojus, aš nepakanti už ją dar labiau - man be proto sunku iškęst kelias valandas beprasmio zyzimo/klykimo/žviegimo...

Trumpai apie šiandienos pietus ir "restoraną". Protu nelabai suvokiu, kaip tokios įstaigos gali vadintis restoranais, bet šiandien nėr jėgų į tai gilintis. KFC, kaip daugelis žino, prasiilgina iki Kentucky Fried Chicken. Eilinė niekuo neišsiskirianti greito maisto kavinė. Tokių stengiamės vengti ir apeit. Bet kartais va taip pasitaiko, kad skubam ir tokios "fastfoodinės" išsigelbėjimas, kai pažadam garbingam šeimos nariui bulvyčių. KFC Lietuvoj, Kaune, buvau gal du kartus. Nesužavėjo niekuom. Čia, JAV, šiandien apsilankėm pirmą kartą.
MB pasiėmė kažkokį sumuštinį-burgerį. Aš - neaiškios kilmės vištos gabalėlių. Šalia dar buvo kažkokia bandelė. Irgi neaiški. Tad ją palikau. Per daug pipirų, per daug prieskonių, per mažai valgomų dalykų.
Visa tai mums kainavo 10,91 USD. Palyginus - pigu. Bet pigiau turbūt nevalgyt visai...
Stenkitės venkti tokių vietų, bet nors kartą gyvenime - būtinai apsilankykite :)))))

Kukurūzų miltų blynai. Tobulas vaikas

Turiu kelias laisvas minutes, kol mažoji miega. Vėliau teks ją kelt ir abi kartu važiuosim parsivežt MB iš traukinuko, nes šiandien mokyklėlės diena, o tai reiškia, kad mašina pas merginas. Beje, vakar įkvėpti Austėjos blogo įrašo ėmėmės kiek kitokių auklėjimo priemonių. Po 1,5 val. bliovimo, ašarų upelių, galvos trankymo į sieną, po visų laaaaabai garsių priekaištų, mūsų šeimoje atsirado nauja mergaitė - kuri išmoko pati apsirengt, kuri nezyzia, kai tėvai pasako "Ne", kuri moka žaist viena, kuri net restorane elgės be galo mandagiai ir visą vakarienę išsėdėjo vienoje vietoje, netampydama tėvų su savo "eime, eime". Kuri vakare suprato, kad 21 val. laikas miegoti, tad reik susitvarkyt savo žaislus, eit į vonią ir pasiprašyt dantų šepetėlio su pasta. Galiausiai, be atsikalbinėjimų nupėdino pati į savo lovelę. Kas keisčiausia, ji net šiandien mokyklėlėje darė tai, ko nedarė ištisus du mėnesius. Tiesa, dar buvo verkimo priepuolis šiandien, kai tėvai atsisakė ją nešti gatvėje ir liepė eit pačiai. Bet po 10 minučių nuoširdaus pabliovimo, ji pribėgo prie mūsų ir padavė mums savo rankytes ir laiminga pėdino pati. Norėčiau tikėt, kad tai truks amžinai, bet protas suvokia realybę. Tačiau šios dvi dienos buvo tobulos ir tokios įkvepenčios.

O čia tie išgirtieji sveikuoliški blynai:

Kukurūzų miltų blynai su uogų kompotu

1/2 puodelio kukurūzų miltų,
1/2 puodelio miltų,
1/2 V.Š. kepimo miltelių,
1/4 a.š. druskos,
3/4 puodelio pieno (patartina neriebaus ar sumažinto riebumo),
1 didelis kiaušinis,
2 V.Š. augalinio aliejaus,
2 V.Š. medaus,
1/2 a.š. vanilės ekstrakto.

Miltus ir kukurūzų miltus bei kepimo miltelius ir druską sumaišyti dubenyje. Įpilti pieną, įmušti kiaušinį, supilti aliejų, medų ir vanilę. Gerai viską išmaišyti.
Įkaitinti keptuvę, į ją pilti apie 1/4 puodelio tešlos, apkepti vieną pusę, kol pasirodys burbuliukai, o tada apversti blynelius ir apkepti kitą pusę. Iš viso gaunasi 8 blynai. Porcija - 2 blynai.

Kadangi jie jau laaaabai sveikuoliški, aš į tešlą įdėjau dar porą šaukštų žemės riešutų kremo, o į MB blynelius dar įpjausčiau pusę banano.

Tame pačiame žurnale radau gerą patarimą, kad vietoj uogienių naudot šaldytų uogų kompotą - šaldytas ar šviežias uogas pakaitinti su šlakeliu vandens, cukrumi ir citrinos žievele, galite įdėti mėgiamų prieskonių, pvz., cinamono. Visą šį karštą kompotą-uogienę pilkite ant blynų ir skanaus!

Beje, padariau atrdaimą, kad pirmiau į šaukštu atmatavus aliejų, po to - medų, medus labai lengvai nubėgo nuo šaukšto.

Šaltinis: Žurnalas Prevention, 2010 February