2010 m. spalio 10 d., sekmadienis
Mūsų savaitgalis
Turėjau velniškai geras atostogas. Tokias, kai pailsi nuo visko - nuo rutinos, nuo kasdienybės, nuo tingėjimo, nuo savęs gailėjimo. Nu jos buvo tokios velniškai geros, kad prkatiškai nebuvo net kada miegot - vien didžiulė krūva teigiamų emocijų.
Vilma, atostogų kaltininkė. išvažavo jau prieš porą savaičių, bet tos teigiamos emocjos liko. Ir jų tiek daug, kad nėr kada sėdėt, savęs gailėt ir apsktitai... Yra du dalykai gyvenime, kuriuos aš išvaistau akimirksniu - pinigai ir laikas. Pinigus išvaistėm rugsėjį. Dabar švaistau laiką. Man sekas puikiai, laikas išgaruoja, nelieka jo ne tik maisto gamybai, bet ir elementariam kambarių apsikuopimui...
Rezultatai? Jų nėra! Tiesiog - aš laiminga...
Visų pirma, mėgaujuos rudeniu. Kurio čia, Šarlotėj, nėra. Iš pradžių maniau, kad čia tik mano nuomonė, kad vis dėlto jis yra, kad vis tiek va medžiai meta lapus ir panašiai... Bet šiandien išgirdau iš vietinių, kad rudens ir pavasario čia tikrai NĖRA - čia visada būna šilta ir štai vieną dieną pasirodys šaltukas. Tad aš turbūt mėgaujuos beužsitęsusia vasara ir artėjančiom šventinėm nuotaikom...
Šiandien vėl buvom fermoj. Sakau "vėl", nes joje buvom ir praėjusį savaitgalį. Šį kartą norėjom pasidžiaugt moliūgėliais. Ketinom važiuot ten, kur buvom pernai, bet mes esam tokie vėlyvi paukščiai, kol išsiruošiam, niekas nebedirba. Tad radom vieną fermelę, esančią nepertoliausiai mūsų gyvenamosios vietos, kurie dirba iki 8 val. vakaro. Mažoji jau kelinta diena iškeičia pietų miegą į dainavimo pamokas - sėdi/guli apie valandą ar dvi savo lovoj, ir vietoj to, kad miegotų, traukia savo kūrybos dainuškas. Kol ji dainavo, mes pasiruošėm pietus - pasimėgavom ant kepsninės kepta vištiena (marinatas, jei ką, iš pakelio), ryžiais ir piene troškintomis daržovėmis (mat grietinėlės neturiu. Ir apskritai - mūsų šaldytuve gyvena Badas).
Po pietų visi susiruošėm į Cherry Place Farm. Iš pirmo žvilgsnio ferma pasirodė labai maža, vos ne privatūs namai, tad buvo šiek tiek nedrąsu. Bet vėliau mums labai patiko - labai šilti savininkai, jautėmės priimti vos ne asmeniškai, labai daug su mumis kalbėjo, pasakojo, atsakė į visus dominančius klausimus. Pirmą kartą čia sutikau žmones, kurie taip aiškiai kalbėtų angliškai su pietietišku akcentu.
Pirmiausia nustebino tai, kad nepaskaičiavo bilieto už Heladą, nors šį kartą tikrai neslėpėm jos tikrojo amžiaus. Tad jautėmės sutaupę 6 USD. Vėliau paaiškino, ką galim aplankyt, kur galim atsigaivint ir ką nuveikt.
Pradėjom nuo kukurūzų labirinto. Kadangi panašiam eatsidūrėm antrą kartą, mažoji jau žinojo žaidimo taisykles ir skuodė visa pasišokinėdama ir pasikrykštaudama. Ten paklaidžiojom gerą pusvalanduką, kol radom išėjimą. Tada apžiūrėjom daržinę, ten vaišino spragintais kukurūzais (klaidiškai tariant - popkornais) ir netgi buvo galima gauti NEMOKAMO vandens. Dar ten buvo visokių įdomių žaidimukų ir kitų veiklelių, kurie mūsų mažosios nesudomino.
Vėliau mus pavėžino su traktoriuku, sėdėjom vežime ant šienelio. Takeliai buvo vingiuoti ir duobėti, bet buvo labai linksma. Laukuose leido išsirinkt moliūgą už papildomus 5 USD (tai ir buvo mūsų savaitgalio išvykos tikslas) ir parvežė atgal. Po to maitinom gyvulius. Fermos šeimininkas asmeniškai aprodė kiekvieną gyvuliuką, pasakė jo vardus, kaip juos pamaitint ir pamyluot. Aišku, ožkos (o gal lamos, nelabai aš čia jas sugebu atskirt) mums nenaujiena, ėda jos švelniai ir maloniai. Vėliau ėjom maitint karvių. Šitos padarė man labai didelį įspūdį, mat tokių gražių dar nebuvau mačius. Įtariu, kad tai buvo Angus veislės galvijai - įspūdį sudarė tiek jų dydis, tiek grožis. Deja, jie neatrodo labai švelniai, tad mažoji atsisakė turėt su jais bendrą kontaktą, tad karvytes (nors buvo vienas ir bulius) maitinom mudu. Likom gerokai apseilėti.Foto ne mūsų, pasiskolinau iš čia.
Kol mes seilėjomės su galvijais, mažoji džiaugės vištų pulkeliu ir mėtė joms grūdus per tvorą.
Galiausiai priėjom mažą nameliuką, pavandintą "Ligonine". Ten, pasirodo, mažame kūdikio lopšyje gulėjo maži moliūgėliai, kuriuos galima įsivaikinti. Įsivaikinimo procesas maždaug toks - nugriebi vieną moliūgėlį, lauke, prie specialiai tam paruoštų stalų jį nuspalvini, tada išrašo moliūgėlio gimimo sertifikatą - paklausia, kokios moliūgėlis lyties, paklausia, koks jo vardas ir pasveria. Taip mūsų šeimoj atsirado naujas narys - 1 svaro svorio moliūgėlė Marija...
Kol mažoji spalvino moliūgėlę, aš užmačiau kieme bevaikščiojančią katę - labai jų pasiilgau, tad nuėjau pasilabint. Šeimininkė pristatė, kad jos vardas Sara, bet realiai tai katinas. Po to dar ilgokai su ja kalbėjomės, ji papasakojo apie savo veiklą, savo šeimą, atsakė net į tokius kvailus klausimus, kaip suformuojami labirintai kukurūzų laukuose...
Manau, jei dar gyvensim čia, būtinai ten grįšim kitais metais...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)