Cinamoniniai-razinų keksiukai

Kaip ir sakiau, antras neatsiejamas amerikietiškų pusryčių elementas - keksiukai (Muffins).

Savo ribotų galimybių virtuvėj pabandžiau iškept keksiukus. Radau receptą kažkokioj knygoj iš operos "Išlikime liekni" (knygą pirkau per Garage Sale iš vienos bobulensijos už 1 dolerį). Juose nėra riebalų, mažai cukraus ir nesideda kiaušinių tryniai (tipo, cholesterolio bomba). Keksiukai, kurių sudėtyje yra sviesto, aliejaus, man kur kas skanesni, bet ir šituos valgyt galima. Jie gavosi tokie truputį "guminiai", vakar sunkiai atsiplėšė nuo popierėlių, bet šiandien kažkaip paskanėjo. MB juos pašildžiau mikrobangėj, perpjoviau pusiau ir uždėjau gabalėlį sviesto. Sakė, kad skanu...

Cinamoniniai-razinų keksiukai

(Jumbo Cinnamon-Raisin Muffins)

1 1/2 puodelio rupaus malimo miltų arba nebalintų miltų

1/2 puodelio nebalintų miltų

1/2 puodelio rudojo cukraus

2 a.š. kepimo miltelių

1 a.š. cinamono

1/2 a.š. druskos

1/4 a.š. valgomosios sodos

1/2 a.š. muskato riešuto miltelių

3/4 puodelio razinų

2 didelių kiaušinių baltymai1 puodelis neriebaus natūralaus ar vanilės skonio jogurto

1 V.Š. klevų sirupo

1 a.š. vanilės ekstrakto

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Pasiruoškite keksiukų formeles (receptas nurodytas šešiems dideliems keksiukams).

Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, rudąjį cukrų, kepimo miltelius, cinamoną, druską, sodą, muskato riešutą. Įmaišykite razinas.

Mažesniame dubenyje išplakite kiaušinio baltymus iki stangrumo. Įdėkite jogurtą, klevų sirupą, vanilės ekstraktą. Gerai išmaišykite.

Supilkite kiaušinių masę į miltų mišinį ir išmaišykite atsargiai, kad neliktų sausų miltų gumulėlių.Supilkite tešlą į keksiukų formas ir kepkite 35 min. Jei darysite 12 standartinių keksiukų, kepimo laiką sumažinkite iki 25 min.

P.S. Aš neturėjau muskato riešuto, tad apsiėjau be jo. Kiaušinius dėjau su tryniais, nes buvo gaila išmest. Tešla gavosi man labai kieta, tad dadėjau daugiau jogurto, jį naudojau vanilininį. Miltus visus dėjau paprastus, nes kitokių neturėjau, gal už tad ir tešla gavosi minkoma. Dariau 12 keksiukų ir kepiau apie 30 min.

Pusryčiai

Labas rytas, vėl nuostabiai graži diena, labas rytas...

Šį M-1 (o gal Radiocentro) džinglą kasdien nuo gimimo padainuoju dukrytei. Kitaip turbūt neprabusčiau :D

Kiekvienas rytas prasideda pusryčiais. Gal kad beveik pusę metų gyvenau be vyro, atpratau juos ruošti. Būdavo kažkas greitai, prabėgom, belekiant į kursus... O čia bent kelis kartus savaitėj, kai MB būna namuose, tenka ruošti. Tiesa, norėčiau tai daryt kasdien, jei tik mūsų atžala teiktųsi valgyti...

Amerikietiški pusryčiai man asocijuojasi su trim patiekaliukais - amerikietiškais blyneliais, baggelsais ir muffinais.

Kol kas apsiribojam blyneliais, kol jų atsivalgysim į valias :) Be to, ir sąlygos mano virtuvėj kol kas tinkamos tik blyneliams kepti. Ir dar vienas blynelių privalumas - į juos kartais teikiasi pažvelgti mūsų nevalgiukė. O stebuklų pilnom dienom kokį ketvirtadalį netgi praryja!

Kažkaip namie turėjom šunį. Tad nekildavo klausimų, kur dėt benusibaigiančius maisto produktus. Sueidavo mūsų kaliukei viskas - kefyras, vaisių, daržovių tyrelės... O čia šuns nėra. Suvalkietiška mano prigimtis neleidžia išmesti maisto produktų, tad tenka pasukt smegenis, kur ir kaip juos realizuot. Šaldytuve "gaišta" šlakelis buttermilk (kefyru jo nedrįsčiau pavadint, pasukom irgi, nes jos Lietuvoj skanesnės), vienas bananas, daug pradėtų įvairių vaisių tyrelių. Pagooglinu ir randu tris amerikietiškų blynelių receptus, pagal kuriuos sunaikinčiau šiuos produktus.

Tyrelėms realizuoti labiausiai tiktų Blynai su obuolių tyre

Skaniausi blynai su bananais, kiek esu ragavusi, gavosi pagal Beatos pateiktą receptą.

Dar reiktų suvartoti tas raugintas pasukas... Mėgstamiausias mūsų amerikietiškų blynų receptas būtų šis Amerikietiški blyneliai

Galiausiai iš visų šių receptų padariau vieną tešlą, gavosi super skanūs blyneliai su obuolių (ir kitų vaisių) tyre ir bananu. Būtų dar skaniau, jei būčiau turėjusi pakankamai indų ir plakusi baltymus atskirai... Tiesa, aš nedėjau cinamono, nes jo buvo vienos tyrelės, kurią atsisakė valgyti mūsų mergužėlė, sudėty. Pirma keptuvė pridegė, nes perkaitinau, o visi likę apkepė gelsvai, gražiai. Nuotraukose matysis tos pirmos keptuvės rezultatas :) Kadangi gavos nemažai blynų, dalį jų sudėjau į šaldymo maišelius ir užsišaldžiau. Geras sprendimas greitiems pusryčiams - tiesiog ištrauki blynelius, dedi į skrudintuvę ("tosterį") ir valgai (kai kurios amerikietiškos idėjos man tikrai patinka)!

Blynai, aišku, čia neįsivaizduojami be klevų sirupo. Nu ir dar keli amerikietiškie priedai - skrudinta šoninė ir melionas/obuolys/mėlynės ir pan. Iš pažiūros - nesuderinami dalykai. Bent jau taip pagalvojau, kai prieš aštuonerius metus mums tokius pusryčius pateikė šeimininkė, pas kurią darbavomės. Po to pripratom ir net Lietuvoj tokio derinuko pasigedom. Vietoj šoninės tinka apkeptos parūkytos dešrelės, kartais pateikdavo plaktą kiaušinienę. Skanu, gaivu, sotu, amerikietiška :)

Parkai

Nuo praeito sekmadienio skelbiam akciją - "Susipažinkim su Šarlotės parkais". Juk nuobodu kiaurą dieną sėdėti namuose, ypač su mažu vaiku, kuriam reik gamtos, reik atrakcijų ir naujovių. Ir, kas be ko, kitų vaikučių. Kadangi turėjom svečių, per googl'ą išrisinkom vieną parką ir nulėkėm iki jo žaidimų aikštelės. Iki parko nuo namų apie 20 minučių kelio. Aišku, su automobiliu. Parkas vadinasi Colonel Francis Beatty Park. Tikrai gražus, didelis, pritaikytas įvairaus amžiaus vaikams, visokiems piknikams, šunų pasivedžiojimams, dviračiams, žvejybai, netgi vestuvėms :) Berods yra trasa ir žirgams. Kadangi svečiai skubėjo namo, tad pabuvom ten trumpai - vaikai išbandė supynes, čiuožyklas ir judėjom namų link. Aišku, mažoji protestavo kaip begalėjo, rėkė, spardės ir išmoko net du naujus žodžius - "lipa" ir "eime". Pažadėjom, kad atvažiuosim čia "dar" po pietų miegelio. Tą ir padarėm. Vėl supomės, čiūžinėjom, žiūrinėjom vedžiojamus šuniukus, vaikštinėjom po parko teritoriją... Kadangi parkai čia uždaromi "su saulėlydžiu", tad vėl aš, MB (kas nežino, tai trumpinys iš Supermamų, pagal nuotaiką reiškiantis vieną iš šių variantų: Mano Brangusis, Mano Bjaurybė, Mano Bankrotas, Mano Briedis (vietoj "eržilas"), Mano Bėda ir t.t. ir pan.), mažoji ir tūkstančiai ožiukų patraukėm automobilio link. Kokia 10 minučių skardaus žviegimo ant galinės sodynės ir dar daugiau pažadų nuo priekinių sodynių, kad mes tikrai čia sugrįšim :)

Pirmadienį vėl grįžom į tą patį parką. Aišku, išbandėm naujas, didesniems vaikams pritaikytas čiuožyklas, aišku, ir vėl iki sutemų, ir vėl begalinis nenoras išvažiuoti iš ten...

Kitom dienom nusprendėm išbandyti naujus parkus. MB vėl pagooglino ir rado kažkokį ne taip toli nuo namų irgi su žaidimų aikštele. Kelio gal apie 15 minučių ir mes jau vietoj. Rajonas švelniai tariant "keistokas". Parką radom, bet parkavimo aikštelės kaip ir nėra. Apvažiavom ratuką, bet parkavimo vietų taip ir nesuradom. Kadangi jau mažoji užmatė žaidimų aikštelę, teko stot bet kur ir užeit į Archdale Park parką. Ant (kitokio prielinksnio neradau šitam veiksmui apibūdinti) įėjimo į parką pastatytą mašina. Piknikų vietoj sėdi du juodukai, kurie nieko gero nežada. Atmosfera ne kokia. Praėjus ta mašiną pasitinka parko stendukas su užrašu "For Your Safety Please Walk With A Friend" (nesuprantantiems angliškai, esmė būtų maždaug tokia - "Jei norit išnešti sveiką subinę, nė nebandykit čia kelti kojos"). O mes gi žmonės, mėgstantys riziką :D Mažoji jau bėga "Lipti, lipti, čiuožti". Aš viena akim saugau vaiką, kita žvelgiu į juodukus. Vienas jų už "kažką" susimoka ir vis stebi mus. Po to pradėjo tą kažką, už ką susimokėjo, uostyt. Tad aš, MB, dukra ir mano savigynos instinktai greit susipakavom ir išlėkėm ieškoti kito parko.

Navigacijoj apie parkus informacijos labai mažai, pasirinkom esantį kažkokį netoliese. Pasirodo, tai kažkoks verslo parkas, kuriame nieko panašaus į takelius, medžius, žaidimų aikšteles ir pan. Pravažiavom, dar susinavigavom į kažkokį OakHill Park. Pasirodo, tai vėl verslo parkas, bet jau padoriau atrodantis, plius aikštelėj stovi policijos automobilis, tad kaip ir saugu išlipti pramankštinti kojytes. Pasivaikščiojom iki parko tvenkinių, fontanų, krioklelių, antelių ir, kadangi buvo jau labai tamsu, patraukėm automobilio link. Beeinant pastebėjau natūralaus dydžio stirną. Gi aš vaikas iš kaimo, mačius daug dekoratyvinių statulėlių ir kitokių grožybių bandžiau MB įrodyt, kad ten netikra, kad ten TIKRAI statulėlė :D Man beįrodinėjant ta statulėlė nuėjo į parkelį.

Ketvirtadienį vėl patraukėm į Park Road Park parką. Šis turėjo net automobilų parkavimo aikštelę, krepšinio aikštelėj žaidė jaunimas (juodukai plius meksikiečiai), kuris irgi nieko gero nežada, bet bent jau sandėrių nesudarinėjo :) Vėl išbandėm visas čiuožyklas. Aišku, tos "leliukiškos" mano panai jau ne lygis, tad visais įmanomais būdais stengiamės ją apsaugoti, kad ties kokiu sraigtiniu čiuožyklos posūkiu nepakiltų į orą ir neišsidrėbtų (vaiko kaip ir negaila, bet kol neturim sveikatos draudimo, tai gaila pinigų :D ). Po to dar nuėjom link tvenkinio, bet buvo tamsu ir ne taip gražu kaip pirmajame parke, ir, aišku, ne taip jauku, tad movėm greit namų link.

Labas, Amerika

Sukūriau šį dienoraštį vien dėl to, kad su šeima persikraustėm ir atsibosta visiems atskirai skypint, kaip čia gyvenam. Beveik visi žino, kaip čia nenorėjau. Atrodo, nieko čia naujo, nieko gero, apskritai niekas nevyksta, bet truputėlį įsigilinusi suvokiu, kad čia begalės naujovių...

Tiesa, kol kas ilgiuos (pridėčiau žodį "žvėriškai" tam jausmui apibūdinti) Tėvynės, jos sistemos, jos natūralumo, jos maisto, netgi jos vėsos. Ilgiuos tėvų ir sesers, ilgiuos visų "supermamyčių", su kuriomis taip nuostabiai bendravome. Ilgiuos savo Kauno - kad ir kiek trūkumų jis beturėtų, ten jaučiaus gerai. Ilgiuos savo namų, kurių nebeliko, ilgiuos daiktų, kuriuos išpardaviau (materialistė turbūt esu, tik dabar apie tai susimasčiau :) ). Žiauriai pasiilgau savo augintinių, bet dėl jų esu rami, jaučiu, kad jais gerai rūpinamasi... Ai, galėčiau vardint ir vardint, bet gal čia ir sustosiu.

Pasidalinsiu su Jumis ne praradimais, bet naujais atradimais. O Jūs jau galėsite vertinti, ar tikrai visur gerai, kur mūsų nėra...

Kažkada vėliau, kai rasiu laisvesnių minučių, papasakosiu, kaip nugyvenom čia pirmas dvi savaites, o kol kas tai, kuo gyvenam šiandien.