Patriotiškumas. Netikras zuikis

Prabėgo ilgasis savaitgalis (Lietuvoje) su net keliom šventėm vienu metu. Mes, aišku, prijaučiantys lietuviams, tad šventėm sąžiningai kartu. MB nusprendė, kad pirmadienis jam nedarbo diena, tad prasiilgino savaitgalį. Antradienį jam nuėjus į darbą paaiškėjo, kad vis dėlto tas pirmadienis buvo darbo diena... Bet čia techniniai nesklandumai, kurių metams bėgant ir gyvenant svetimam krašte turėtų mažėt... O mudvi antradienį atšventėm iš pradžių Lietuvos Nepriklausomybės dieną, vėliau, vakarop, jau visi trys šventėm Užgavėnes. Nesu aš patriotė. Vasario 16 man niekad nebuvo šventė tikrąja ta žodžio prasme. Mūsų šeimoj tai šventė, nes tą dieną brolio gimtadienis. Dar tai šventė, nes nereikėdavo į darbą. Bet dabar, gerai pamąsčius, man kasdiena tokia šventė... Tai va, grįškim prie patriotizmo. Kaip ir minėjau, sentimentų Lietuvos Nepriklausomybės šventei nejaučiu. Žinot kodėl? O todėl, kad Lietuva nemoka švęst. Ir dar kai mokykloj būdavau, ta vasario 16 buvo labai liūdna šventė, su durnais paradais, susibūrimais miesto aikštėse, liūdnų prisiminimų dokumentiniais filmais per TV, dar liūdnesniais karo veteranų ir kitų praplikusių dėdžių pasakojimais, kaip Lietuvoj buvo sunku (o ten visada taip sunku, kad net pamirštam pasidžiaugt, kaip gera, kad tapom nepriklausomi), kaip sunkiai kovojom (ne mes, tie praplikę dėdės ar jų tėvai, seneliai ir proseneliai) dėl Nepriklausomybės nu ir t.t., ir pan. (patys žinot), kad tie prisiminimai (mano nuomone, jie labiau tiktų kovo 11-tosios šventei) karo vaizdai ir pan. užgožia tokios gražios šventės esmę. Tad tą dieną tiesiog gerai išsimiegodavom, švęsdavom iš anksto tėčio gimtadienį, paskaitydavom knygas ir darydavom panašias su nepriklausomybe nesusijusias nesąmones. Žinau, žinau, pastaraisiais metais viskas daug linksmiau, bandoma švęst kopijuojant viską iš Vakarietiškų chaltūrų (o gal kūltūrų, dažnai painioju šiuos žodžius, nežinau, kur kurį naudot) - su Zvonkų, Tarasovų ir kitų panašių Lietuvos žvaigždių koncertais, dabar dar ir turbūt seimūnas Antanas pariaumoja (o jis vis dar Seime?), fejerverkais, chlapūškėm, šaltom ugnelėm ir kita Naujametine atributika. Dar vienas būtinas atributas šitai šventei - per TV3 rodomas Amerikos "Independent Day" filmas. Nu kitaip Lietuvos Nepriklausomybės diena neužsiskaitytų, jei jo neparodytų (kaip ir Kalėdos neateitų, jei kasmet nerodytų Šreko, visų dalių "Vienas namuose"). Tai va, tokie mano prisiminimai ir lyriniai nukrypimai apie didžiausią vasario mėn. šventę. Nepaisant čia išsakytos nuomonės, aš gi prijaučianti lietuviams, tai kaip galiu ramiai sėdėt, kai jie švienčia? O iš tirkųjų, mane įkvėpė įrašas Austėjos bloge , kad reikia skiepyti vaikams patriotiškumą. Tai ta proga pamąsčiau, kodėl gi ne, ir su mažąja pasidarėm tris tautines vėlevėles. Vien jų darymo procesas buvo labai linksmas, o dar linksmiau vakare ji įteikė iš darbo grįžusiam tėčiui jo vėliavėlę. Tai savo pilietinę pareigą kaip ir atlikau - paminėjau Lietuvos nepriklausomybės dieną. Kas gėditės savo tautybės, štai jums milijonas priežasčių, kodėl Lietuva yra geriausia šalis pasaulyje (ačiū Lisai už nuorodą).


Po to ruošėmės antrajai šventei - Užgavėnėms. Va ją lietuviai švenčia nuoširdžiai, ypač kaime. Nesvarbu, kad jos visada būna antradienį, o dauguma mano kartos ir jaunesnių naujalitovsų akis išvertę porins, kad Užgavėnės būna sekmadieniais (mat tada švenčia Rumšiškės), ta šventė visada būna spalvota - kaukės, čigonės, Lašininis, Kanapinis, riebūs blynai ir skaidrios nuotaikos. Mes norėjom likt suprąsti teisingai, tad kaukių nesidėjom (visų pirma, mažoji būtų nepasirašius naujai tėvų išvaizdai), ir pas amerikonus nesibeldėm, prašydami saldainių, bet blynus kepiau. Ir net mielinius, nors niekad nebuvau jų fanė. Ir, kaip turi būt, persivalgėm normaliai. Dariau Lenkiškus mielinius blynus pagal Sonatinos pateiktą receptą. Gavosi puikūs, labai tinkami tai progai. Liko trys, kuriuos dar spėjau nufotografuoti: Dar tą pačią dieną apsilankėm parduotuvėj, mat pienas baigės, o be jo mažoji negyventų, ypač naktį, dar ta proga užmatėm jautienos ir kiaulienos akciją, tai apsirūpinom mėsa. Kitą dieną, baisiausiai griešydama didžiajam pasnikui, tą mėsą maliau ir dariau iš jos netikrą zuikį (mėsos gavos du kilogramai, tad dar liko antram zuikiui, kurį kepsiu ryt. Receptas be labai tikslių proporcijų, iš operos - "dedu ką turiu".


Netikras Zuikis


1 kg maltos mėsos (puikiai tiks ir paukštiena, nors aš maišiau kiaulieną su jautiena),
kelios piene pamirkytos batono riekelės (aš turėjau tik saldžią bulką su razinom, suėjo ir ta) druska,
pipirai,
3 česnako skiltelės,
pakepinta susmulkinta svogūno galva,
2 sutarkuotos ir pakepintos morkos,
2-3 kiaušiniai,
džiovintų slyvų, abrikosų (nebūtini jie)
ir fermentinio sūrio įdarui (irgi nebūtinas, skanu ir be įdaro).

O eiga labai paprasta - pastatot vaiką į kampą valandai, nes jis piktybiškai nusimovė sauskelnes ir privarė ant kilimo, ir tada ramiai malat mėsą. Kai baigiat ją malti, permalat tą piene mirkytą nusausintą batoną. Pakepinat svogūną, susmulkintą kubeliais, aš atskirai pakepinau sutarkuotas morkas. Viską dedam į mėsą, priberiam druskos, pipirų, sutraiškom česnaką, dedam kiaušinius ir viska gerai minkom. Pagal taisykles dar reiktų patrankyt į stalą tą mėsą, kad dingtų visokie oro tarpai. Bet aš taip sadistiškai nesielgiau ir šiaip amerikietiškas stalas neatlaikytų tokių bandymų. Mėsą aš net minkiau ne rankomis, o mikseriu. Tada dalį mėsos sudėjau į aliejumi pateptą silikoninę formą (galit taip formuot ir želė žiede, kas turit), per vidurį pridėjau džiovintų abrikosų, slyvų ir pkjaustyto šiaudeliais fermentinio sūrio. Tada dar iki viršaus formos prikroviau mėsos, gerai suspaudžiau ir išverčiau į kepimo indą. Kepiau įkaitintoj iki 200C (400F) orkaitėj 50 min. Po 20 min. į tą patį kepimo indą šalia mėsos pridėjau bulvių, bet 30 min. joms neužteko gerai iškepti. Kitą kartą dėčiau jas iš karto į orkaitę.
Kas neturit formų, formuokit tiesiog skardoj, dar įdurkit kelias skylutes mėsoj, kad pasiskirstytų temperatūra ir skysčiai vienodžiau ir zuikis netrūktų kepdamas.
Foto zuikio likutis praradęs formą, nes perdėjau į šaldytuvą į per mažą indą ir gerokai teko jį paspaust, kad tilptų.
Ai, kai baigiat kept, nepamirškit vaiko iš kampo pasikviest :)))))))

O šiandien va apturėjom kraupų incidentą tokioj, sakyčiau, taikioj vietoj - bibliotekoj. Lankom mes ten ketvirtadieniais tokias va pamokėles-pasakėles. Nepasakojau, bet jų esmė tokia - nelaiminga, dažniausiai didelių gabaritų bibliotekos darbuotoja, nelabai mylinti vaikus, o dar baisiau pasijaučianti, kai reik atsistot nuo kėdės ir paduot jiems kokius nors žaislus ar parodyt kokį nors "šokio" judesį, 30 min. veda teminį užsiėmimą. Šiandian skaitė tris knygutes apie peles (rodo knygutes ir kažką burba anglų kalba). Dar kažkiek pajudam (kai mes judam, tamsta mokytoja sėdi ant kėdės), pamuojuojam su skarelėm, paplojam rankytėm, patrepsim kojytėm, nu ir panašūs lavinamieji elementai. Aišku, pačiam gale vaikų džiaugsmas - burbulai (lyginant su gymboree burbulais, tai kažkas labai baisaus, blizgančio ir vos tik vaikas pagalvoja prisiliest prie jo, jie sprogsta nuo tos minties, pavirsdami į keistą plėvelę) ir štampai ant rankų (o šitų rašalas primena kalėmščikų tatiuruotes). Nu nepalyginsi su Gymboree mokyklėle, bet einam, nes NEMOKAMAI :))) Aišku, tą pusvalandį abi sukandę dantis prasėdim (nors šis posakis tinka tik man, nes mažoji tikrai sukandus savo 20 dantų nesėdi - ji visą laiką reguliariai kas 1 min. kartoja žodį "namo"). Nu ne tame esmė, čia kam nepasakojau, trumpai apibūdinau.
Tai va po tokios pamokos mes su mažąja patraukėm pažaist dar į vaikų kampelį ir išsirinkt keletą knygučių. Ji ramiai sėdi, dėlioja puzzle, po to viena dalis nukrito, tad ji atsistojo paimt jos nuo žemės. Aš klūpiu šalia ir tuo metu kalbuos telefonu su MB. Ir taip kaip sulėtintam kine matau, kai iš vienos mamos stumiamo vežimo iššoka grobuonis berniukas (18-20 mėn.) ir bėga link mano mergytės. Viskas vyksta žaibiškai, aš nespėju susiorientuot, tik matau, kaip jo rankos įsikimba į mano turto garbanas, kaip jo mama bando jas atkabint, puolu jai padėt, mažoji klykia kaip skerdžiama, nes nesupranta, kas vyksta (užpuolė tai ją iš nugaros), puolu padėt atlaisvint to gruobonio pirštus, sekas žiauriai sunkiai, ir sulėtinto kino rezultatas maždaug toks - grobuonio saujos pilnos mažosios plaukų, mažoji staugia ir snargliuojas, visi žiūri užtilę į mus, grobuonio mama kartoja "I'm so sorry", lyg nuo jos "sorry" staiga ims ir ataugs plaukai mano panelei. Aš guodžiu mažają, matau, kaip grobuonį įsodina atgal į vežimą ir toliau sau renkas knygas - joooookio, net trumpiausio moralo, kad gal grobuonio elgesys ne visai pagirtinas tokiu atveju. Dar suprasčiau, kad mažoji būtų kažko jam nedavus, pastūmus ar kitaip išprovokavus jo elgesį, o čia - užpulta nepasiruošus... Vienu žodžiu, patyriau šoką. Labai džiaugiuos, kad nesusigaudžiau, kas vyksta, nes jei būčiau susigaudžius ir būtų sukilę mano motiniški tigrės instinktai, manau, grobuonis būtų skridęs į artimiausią lentyną ir išarti dantimis perskaitęs visas tos lentynos knygas. Ir nusispjaut man į visus vaikų teisės apsaugos įstatymus ir vaikų gynimus - kai skriaudžiama mano atžala, aš tampu nekontroliuojama.
Tai va, viskas baigės gerai, nes abi nelabai supratom, kas vyksta. Aš pasiūliau mažajai važiuot namo, bet ji labai norėjo žaist, tad susirinkau nupeštų plaukų sruogas ir dar likom keliolikai minučių (iki kol mažoji kovodama dėl žaislo susistumdė su kitu berniuku, o tada jau išvilkau ją namo). Išeinat ėmiau iš rankinuko automobilio raktus ir iškrito ta sauja nupeštų plaukų. Helada pažiūrėjo į ją, taip džiaugsmingai pasakė "OOooo, čia popa". Apsidžiaugiau, kad ta popa liko gulėt ant žemės ir abi išlėkėm namo.
Kadangi MB vakar vakare gerokai jai patrumpino kirpčius, dar įvertinus šiandienos grobuonio pastangas, mažoji šią akimirką turi dvigubai mažiau plaukų nei vakar iš ryto...