Egoistės mamos dienoraštis

Blog’e tyla – tiesiog nieko negaminu, nekepu, neeksperimentuoju ir apskritai – vasarą valgyt reik ledus ir šaltibarščius. Vienų galima nusipirkt, o kitus pasigamint ir taip visi mokat.
Šiandien tiesiog pablevyzgosiu apie gyvenimą ir egoizmą. Gyvenam mes daugiau mažiau kaip ir visi normalūs žmonės – kartais pavydim kitiems, kartais mums pavydi kiti. Eilinis lietuviškas mentalitetas.
Džiaugiamės vasara – turiu išsvajotus karščius. Kas mane pažįsta, nuo vaikystės žino, kad šiluma man kaulų nelaužo. Kiek save pamenu (o pamenu gerai, nes atmintis yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuo galiu didžiuotis), aš ir karščiausią vasaros dieną galėdavau lindėt šiltnamy ir nesuprasdavau, kodėl mama ten manęs neleidžia. Man būdavo nesunku ir važinėtis dviračiu, ir žaist badminton plieskinat saulei… Galiausiai nėščia būdama, išklausiau savo gydytojos, Vaišvydavos vaistinės vedėjos ir net kelionių agentūros vadovės nuogastavimus, kad vis dėlto Kreta su 40 laipsnių pagal Celcijų nelabai tinkama vieta nėščiosioms. Bet… aš pati žinau, kas man tinka, kas ne.
Tiesa, čia, matyt, senstu. Nes pabarška ir sąnariai, ir judėjimas lėtesnis – o gal tiesiog nėra kur skubėt... Išmokau džiaugtis šiandiena. Nors turbūt ne aš to išmokau, to mane išmokė dukra. Ji iš esmės pakeitė mano mąstymą, mano tempą, mano samprarą. Tiesiog, mūsų šeima buvo per daug nuobodi, tad atsirado žmogutis, kuris įvedė tvarką – sustatė viską į savo vietas ir parodė, kas yra tikras gyvenimo džiaugsmas. Pirmas dalykas, kurio ji išmokė, kad galima gyvent ir beveik nemiegant – turbūt pamenat tuos nuobodžius jaunuolius, kurie iš balių ir vakaruškų pasišalindavo apie 21-22 val. vakaro. Tai va, žinokit, kad jų nebeliko – dabar mes lovoj atsiduriam apie 1 valandą ir tai dažniausiai mums atrodo per anksti, tad pažiūrim kokį nors filmą iki 2-3 vakaro. Pvz., sekmadienį apsinuodijau skrandį. Buvo tragiška naktis ir visai nesimiegojo, tad iki beveik 6 valandos ryto pražiūrėjom Nusivylusias namų šeimininkes. Aišku,beveik kiekvieną rytą būna sunku, bet gyvent galima.
Dar dukra išmokė kantrybės – siekt tikslo. Ji tai daro primityviais būdais – zyzia. Iš pradžių jai pavykdavo, bet kadangi išmokė tėvus kantrybės, dabar jai tikslą pasiekt vis sunkiau, vien zyzimo nepakanka, reik pasukt savo mažą garbanotą galvytę ir išspręst reikalą (t.y. pasiekt tikslą) kitais taktiškais būdais (pvz., padeda apsikabinimas, bučkis, kartais ir ne visai taktiškas galvos trankymas į sieną, laiptų turėklus ar pan.).
Ar sunku būt mama? Taip, labai. Sunku pereit per save, sunku pamint “inkstintus” – nebart, nerėkt, kalbėtis taktiškai, sunku pripažint, kad vaikas nėra mano nuosavybė, kad ji asmenybė, sunku augint savo kopiją, matyt “savo klaidas”, noris jai padėt jų išvengt, nekartot. Kartais pratrūkstu, kartais “prieinam liepto galą”… Bet, apsisukam ir einam atgal – vėl skaitau knygas, vėl skaitau auklėjimo patarimus, blogus, kalbuos su labiau patyrusiom mamom… Ir vėl tokiom akimirkom prisimenu Kahlil Gibran “Pranašo” ištrauką apie vaikus (tą knygą skaičiau gal 16 metų, bet ta vieta įsirėžė man į pasamonę ir prisiekiau sau, kad augindama vaikus visada galvosiu apie tą ištrauką):

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.
Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.

Ir kai tai prisimenu… aš leidžiu jai klyst, kartot manąsias klaidas, leidžiu pykt, leidžiu gyvent pagal jos taisykles, ne pagal mūsų nustatytas ribas… Ir tada pagalvoju – gal vis dėlto lengva augint savo kopiją? Juk taip viskas aišku – prisimenu savo jausmus tam tikrose situacijose, prisimenu, kada norėdavos paprasčiausio dėmėsio ir kokiais metodais jo siekdavau iš tėvų. Tada pasidaro lengva būt mama…
Nepaisant to, nesu tobula mama – neaukoju visos savęs vaikui. Ir negalvoju apie gražią ateitį su 3-5 vaikais. Aš net apie antrą vaiką bijau pagalvot – ir neįrodysit, kad aš senstu, kad tarp vaikų turi būt mažas laiko tarpas, kad... dar egzituoja kažkokios visuomenės priimtos normos. Aš žinau, kas geriausia man, o mano vaikai žino, kada jiems ateit į pasaulį. Tad tas antras vaikas pats nuspręs, kada jam pasirodyt ir iš naujo apverst nusistovėjusios trijų šeimos narių ramybę. Aš taip pat esu asmenybė, aš noriu turėt laiko sau, noriu turėt savo mėgstamus užsiėmimus ir skaityt kiek įvairesnę literatūrą, nei “Mažų princesių pasakos” ar straipsnius iš operos “Laikas atisakyti sauskelnių” ar „Kaip priversti vaiką valgyti“. Manau, kad dėl vaiko padariau nemažai – dar nėščia būdama lankiau tokias mano protui nesuvokiamas sporto šakas kaip baseinas, aerobika ir joga (savo noru, ne dėl vaiko, ten turbūt atsidurčiau tik gerokai išgėrus). Kiek įmanydama tiek Lietuvoj, tiek čia bandau su mažają neužsisėdėt namuose ir parodyt vaikui pasaulio „stebuklus“ (arba pamatyt tuos stebuklus jos akimis). Netgi nugaliu save ir piešiu – o to aš nei mėgstu, nei moku. Apima prieštaringi jausmai, kai piešiu arklį, o mažoji krykštauja, ploja rankom ir šaukia, kad mama šaunuolė, kad labai „dydedis damblys“...
Galėčiau kasdien „perlipt“ per save ir eit į basieną – smagi nemokama pramoga kiekvienam vaikui. Bet ten einam labai retai. Gal kartą per savaitę. Ir tom akimirkom man tikrai gera matyt, kai vos tik ištarus auksinę frazę „einam į baseiną“ namai apvirsta aukštyn kojom, kai mažoji meta ką dariusiu, pamiršta ožius ir bėga... Bėga ieškot maudymuko, vėžliuko, kamuolio, dar bando įkalbėt mus pasiimt kokią teletabių žvaigždutę „Pau“, griebia savo rankinuką... Kai pasakom, kad „Pau“ liks namie, ji būna nutrenkta bet kur (šiaip mūsų mažoji pedantė, jai tai nebūdinga), kad tada kaulijama, jog į baseiną „eis kavuovis (= kamuolys),smagu matyt, kad nespėjus mirktelėt, mažoji jau laukia apačioj pusnuogė su batais, kada išsiruoš mama ir tėtis, ir vis tauška ir tauška, kaip ji „pliumpt“, kaip “vėžliukas pliumpt“, kaip „kavuovis pliumpt“... Tos akimirkos man labai gražios ir šventos. Bet...aš pabūsiu egoistė ir tų akimirkų nepaversiu kasdienybe.
Aš dažnai elgiuos egoistiškai – vietoj to, kad būčiau tobula mama ir praleisčiau kiaurą dieną su vaiku, skaitydama jai pasakas, lipdydama plasteliną, darydama namų gamybos žaislus ir mokindama ją visų kitų likusių gerų pasaulio manierų – aš tiesiog duodu jai bliūdą kažkokio mano akimis nelabai sveiko maisto (pvz., sausainių ar popkornų), pripilu puodelį kavos, įjungiu mažiausiai 5 „Dorytės“ ar „Teletabių“ serijas ir... turiu kokią valandą tik sau. Palaimos valanda, per kurią aš galiu netrukdoma paplepėt skaipu su kitom mamom, draugėm, kada aš galiu paskaityt delfi naujienas, kada aš galiu pervest ramiai žurnalą, pasiuvinėt ar paskaityt „pigų“ romaną, kada galiu išgert puodelį kavos... Karštos kavos... Man to reik, man labai reik pabūt vienai. Ir, gal ir vėl nuskambės egoistiškai, nemanau, kad dėl to mano, kaip mamos reputacija, labai nukenčia.
Manau, kiekviena mama turi rast laiko sau. Be kaltės jausmo, kad liko neišplauti indai, nenuvalytos dulkės, neišvirta sriuba, kad vaikas VĖL valgys „mikrobanginį“ maistą ir kad šiandien nepraleisim vėl bent dviejų valandų lauke... Ir, patikėkit, tuos „nedadarytus darbus“ pastebit tik Jūs pačios, nes jie sėdi jūsų smegenyse, pasamonėj, kurią suformavo buvusi šeima ar visuomenės normos. Jūsų vaikai to tikrai nepastebi. Greičiau jau jie pastebės laimingą mamą, kuri galėjo per dieną skirt bent kelias akimirkas sau ir dėl tų akimirkų ji jaučiasi gražesnė, protingesnė, intelektualesnė, laimingesnė ar, tiesiog, turtingesnė dvasine prasme.
Ar aš gera mama? Ne man tai spręst. Ir ne Jums. Tai galės atsakyt tik mano vaikai. Arba jų elgesys kalbės už juos. Ar aš turiu gerą mamą? Taip. Aš didžiuojuos jos mokėjimu bendrauti su žmonėmis, jos pasitempimu, tai, ko ji išmokė mus, nors mudvi su sese visom išgalėm tam priešinomės, aš pavydžiu jai jos kruopštumo, dar labiau pavydžiu jai, kad ji moka piešt, kad ji moka mylėt visus vaikus (o aš per savo gyvenimą kol kas sutikau tik vieną vaiką, kurį nuoširdžiai myliu). Turbūt ir mes su sese pakeitėm jos gyvenimą, vienintelis dalykas, ko neįskiepijom jai – šlakelis optimizmo...

Labos nakties :) O gal - Labas rytas?..