2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis
Vištienos kepsneliai
Šiandien labai skaniai valgėm - ant kepsninės keptus vištienos kepsnelius, prie jų - ryžiai su pupelėmis, o garnyrui - šparaginės pupelės su migdolais. Viską pagaminau kažkur per valandą ir dar liko rytojui :)
Vištieną pamarinavau pagal Forelles receptą - Jogurte marinuoti citrininiai vištienos šašlykai. Tik mes neturim iešmelių, o ant medinių man labai nepatinka vert, tad pamarinavau mažosios vištienos filė kepsnelius - marinavau gal mažiau nei porą valandų, bet gavos tikrai labai skanūs. Receptą paprastumo sumetimais perkopijuosiu čia:
1 ½ v.š. paprikos miltelių;
1 puodelis natūralaus jogurto;
3 v.š. extra-virgin alyvuogių aliejaus;
2 v.š. raudonojo vyno acto;
2 v.š. pomidorų pastos;
2 a.š. rupios druskos;
1 a.š. šviežiai maltų juodųjų pipirų;
6 susmulkintos česnako skiltelės;
1 plonais griežinėliais supjaustyta nelupta citrine;
1 kg vištienos krūtinėlių be odos, supjaustytos kubeliais.
Paprikos miltelius sumaišyti su šiltu vandeniu ir leisti pastovėt kelias minutes, kad gautųsi tiršta pasta. Sudėti jogurtą, alyvuogių aliejų, actą, pomidorų pastą, druską ir juoduosius pipirus. Geria išmaišyti. Įmaišyti smulkintą česnaką bei citrinos griežinėlius, vėliausiai – vištieną. Uždengti ir pamarinuoti nors kelias valandas. Kepti virš žarijų.
P.S. Aš viską dariau iš pusės normos.
Šparaginių pupelių su migdolais gamybą aprašiau įrašu anksčiau - visą eigą rasite čia . Viskas labai greita ir paprasta.
O prie viso to jau seniau publikuoti ryžiai su pupelėmis.
Rekomenduoju pasidžiaugt paskutinėmis vasaros akimirkomis ir paskanaut šių kepsnelių!
Šparaginės pupelės su migdolais
Šparaginės pupelės su migdolais
Jums reikės:
Šparaginių pupelių
Poros skiltelių česnako
Itališkų prieskonių mišinio (į jį dažniausiai įeina bazilikas, raudonėlis, rosmarinas ir kitos panašios žolelės)
Druskos
Šaukšto alyvų aliejaus
2-4 šaukštų sviesto
Tarkuotos citrinos žievelės (aš dedu nedaug, maždaug nuo pusės citrinos)
Saujos ar dviejų migdolų riešutų plokštelių.
Paruoštas ir nuplautas pupeles sumeskite į verdantį nesūdytą vandenį ir apvirkite 5 minutes. Kol virs, į įkaitintą orkaitę 5-7 minutėms įdėkite kepimo inde tolygiai paskirstytas migdolų plokšteles, kad jos šiek tiek apskrustų.
Išvirtas pupeles nuvarvinkite ir iš karto supilkite į dubenį su labai šaltu vandeniu, o dar geriau - ledukų ir vandens mišiniu (tai dėl to, kad pupelės išliktų kuo žalesnės).
Keptuvėn įpilkit alyvų aliejų ir ištirpinkit sviestą (aliejus reikalingas tam, kad sviestas nesudegtų), kai ištirps, sudėkite trintą česnaką ir apkepinkit apie minutę, kol gražiai pagels. Tada berkit prieskonius, druską, išmaišykit ir supilkit nuvarvintas šparagines pupeles. Apkepkit švelniai pamaišant apie 4 minutes. Tada berkit nutarkuotą citrinos žievelę ir migdolus, ir dar viską pakepkit apie 2 minutes.
Patiekit su citrinos skiltele arba tiesiog iš karto apšlakstykit spaustomis citrinos sultimis. Skaunaus!
Mano operacija
Turbūt daugeliui ne naujiena, kad birželio pabaigoje apturėjau operaciją. Ji buvo labai netikėta, labai greita ir pavyko puikiai. Praktiškai dabar, praėjus dviems mėnesiams, apie ją teprimena tik kasdien gaunamos sąskaitos ir skolos, krentančios ant galvos ir spaudžiančios smegenis bei keturi randeliai-skylutės...
Gal pradėsiu iš pradžių. Nors, tiesą pasakius, net nežinau, kur ta pradžia prasideda. Turbūt dar Lietuvoj, prieš ketverius metus, kuomet užėjo pirmas pagerintas priepuolis, neaišku nuo ko ir iš kur... Įtariau, kad nepatiko iš vakaro su Vilma „Avily“ išgertas alaus ir kolos kokteilis. Tada mane labai pykino ir tas pykinimas nepraėjo kelias dienas. Dar be proto svaigo galva – kai sukasi namai, visas pasaulis. Kai prisistačiau pas gydytojus, jiems buvo aišku viena – nėštumas! Bandau įrodinėt, kad tai nelabai įmanoma, bet jie aiškina, kad visada viskas įmanoma, tad beveik tuo patikiu. Padaro man skubius kraujo tyrimus ir echoskopiją. Nėštumo nėra, bet įtartinos kelios cistos. Liepia nueit pas gydytoją, kad kažką man išrašytų ir tada paleis namo. Pas gydytoją duoda kažkokių vaistų nuo pykinimo, pasako, kad turi praeit pykinimas, o su juo ir galvos svaigimas. Dar pamaigo pilvą ir liepia stotis. Besistojant vėl apsvaigsta galva ir aš vėl drebiuosiu atgal pas juos ant lovytės. Jos abejingai liepia nedaryt staigių judesių, paimt receptą ir išeit. Su antru dubliu pavyksta atisistot vėl nenudribus, bet ta proga apsivėmiau pas jas kabinete. Šlovė!!! Turbūt atrodžiau pakankamia grėsmingai, tad man parūpinamas chirurgas, kuris vėl pamaigo pilvą ir konstatuoja, kad apendicito nėra. Dar apsižiūri, kad neseniai esu skiepyta nuo erkinio encefalito, kad neseniai apsigyniau diplomą ir kad vasarą visiems trūksta magnio… Išėjau į ligoninės aikštelę, ten vėl apvėmiau MB šviežiai nublizgintą BMW, atsisėdau ir grįžau namo. Namie, kiek pamenu, vėl vėmiau, kol pavyko užmigti...Vėmimas kaip ir praėjo sekančią dieną, bet galva svaigo dar gerus du mėnesius ir tas svaigimas ne tik trukdė normaliai vaikščioti (ne kartą žiebiau galva į durų staktą), bet ir vairuoti...
Vėliau, rudeniop, pradėjo labai skaudėt nugarą. Pasidariau kelis tyrimus. Kad turiu skoliozę, man nenaujiena. Tad visos bėdos suverčiamos jai, dar kreivam kaklui, silpnies nugaros raumenims, išrašoma masažų ir t.t. ir pan. Masažai šiek tiek padėjo, o vėliau pradėjau labai pavyzdingai lankytis sporto salėj, tad nugaros skausmai apmažėjo. Bet labai retai, rečiau nei kartą per du mėnesius ateidavo SKAUSMAS. Skaudėdavo vadinamąją duobutę krūtinės lastoje. Atrodė, kad kažkas duria peiliu, buvo velniškai sunku kvėpuoti. Skausmas atsėlindavo naktim, apie 1-2 valandą, pažadindavo mane ir kankindavo. Kankindavo iki negalėjimo, iki ašarų, su juo dviese, o kai MB nebūdavo komandiruose, tada visi trys, gerdami kokią žolelių arbatą, praktiškai sutikdavom saulėtekį... Iš pradžių pakakdavo arbatų, vėliau jos pradėjo nebeveikt, tad dėdavausi šildomuosius kompresus. Kažkaip apsipratau su tuo, kad tas skausmas retkarčiais kaip ir turi pasirodyt. Bandydavau susekt galus, kada tie priepuoliai užeina, bet taip ir nepavyko nustatyt, kas juos įtakoja. Įtardavau tai per riebų, tai per saldų, tai per rūgštų maistą. Bandžiau save apgaut, kad vis dėlto ten skrandis ir ne kas kitas.
Po poros metų pasakiau savo gydytojai. Ji kaip ir pamaigė, apžiūrėjo, paskyrė vidaus organų echoskopą (tuo metu buvau nėščia), tačiau taip nieko ir nerado.
O SKAUSMAS vis aplankydavo. Pradėjau net nujaust, kada jis ateis, jau prieš atsigulant. Kada jis prikeldavo, eidavau skaityt knygų, gert arbatos ir laukt aušros. Po to jis pradėjo mestis į nugarą – atrodo, kad ties diafragma mane kas skersai perverdavo peiliu. Aštrus, skardus, nepakeliamas... Verkdavau ir galvodavau, už ką, kodėl ir kas man yra... Nerasdavau patogios pozos, kad galėčiau įsitaisyt, nes skaudėjo tiek nugarą, tiek krūtinę. Bet paryčiais užmigdvau, viskas nurimdavo...
Vėliau, po tų priepuolių ir sekančią dieną jausdavau, kad man skaudėjo. Toks silpnas, švelnus skausmiukas, primenantis apie praėjusios nakties košmarus.
Bevaik prieš metus skridom čia, į JAV. Skrydžio naktį jaučiaus labai prastai, eilinį kartą įtariau, kad apsinuodijau. Visą kelionę pykino ir skaudėjo. Džiaugiaus, kad tuo metu skrendu ne viena su maže ir kad yra MB, kuris gali ja pasirūpint. Visą kelionę atsimenu kaip pro rūką – snausdavau kur tik galėdavau: oro uosto kėdėse, lėktuve, vėl oro uoste... Nepamenu, kur ėjau, ką dariau, kaip skridau...
Gyvenant bute, priepuoliai dažnėjo, lyginant su Lietuva. Atsirado dar ir tokia naujovė, kad pradėjau vemt, praktiškai iš niekur ir niekuo, ir pykino kasdien. Galiausiai, pavasarį, persikraustėm į namą. Beveik visas kraustymosi krūvis teko man, tad nenustebau, kad po to daiktų tąsymo pradėjo labai skaudėt nugarą. Tačiau, kur buvęs ir nebuvęs, ir čia pasirodė SKAUSMAS. Ir jis dažnėjo – kartodavos kas savaitę, kaip taisyklė, sekmadieniais. Tom bemiegėm naktim vis mąstydavau, kad gal tai Dievo bausmė, gal verta bent retkarčiais nueit į bažnyčią ir gailėtis už būsimas ir buvusias nuodėmes.
Dar Lietuvoj, priepuolių pradžioj, tikėdavaus, kad skausmas nurims, kad pradės mažėt. Čia jau buvau pakankamai su juo susipažinus, kad suprasčiau, kad jis nenurims ir nei gramo nesumažės, kad skaudės pastoviai, kankinančiai, duriančiai ir dusinančiai. Ir tai truks tiek, kiek jam reikės. Ir kad po to, visa pavargus ir krečiama drebulio aš tiesiog atsijungsiu...
Skausmas pradėjo dažnėt. Jis aplankydavo mane kas 2-3 naktis. Riesdavo tiek krūtinę, tiek nugarą. Negalėjau ne tik gulėt, bet ir sėdėt, apie miegą galėdavau pamiršt... Kankindavau ir MB – keldavau jį ir kartu žiūrėdavom visokius mintis nukreipiančios serialus, filmus. Taip įveikėm visus lietuviškai ir rusiškai įgarsintis „Dingusiųjų“ ir „Nusivylusių namų šeiminkių“ sezonus. Po to jis eidavo į darbą, o aš bandydavau mąstyt pozityviai, kad AŠ NEJAUČIU SKAUSMO, AŠ JĮ IŠSIGALVOJAU...
Deja, aš realistė ir pozityvus mąstymas ne man. SKAUSMAS buvo.
Išaušo dar vienas sekmadienis. Tą naktį nepavyko užmigti visai. Ryte, visa išsekus, vėl prisikėliau MB ir pažiūrėjom „savo“ serialus. Bet negerėjo. Pabandžiau vemt, manydama, kad tai padės. Kadangi nepamenu, kada paskutinį kartą buvau valgiusi, vėmiau tik tulžim. Kažkiek palengvėjo, bet skausmas nepraėjo. Išgėriau arbatos. Po kelių minučių ją išvėmiau. Vėl palengvėjo, nors skaudėjo. Po to vėl ir vėl vėmiau, praktiškai visą laiką tulžim. Apie 12 val. nusprendėm, kad gal vis dėlto važiuojam į greitąją pagalbą. Labai ten nenorėjau, nes remdamasi kitų žmonių ligoninių patirtim JAV žinojau, kad pigiuoju mums tai neatsieis. Dar bandžiau atkalbinėt, nors jau pati norėjau, kad padėtis pasikeistų – mane troškino, dehidratavau, o nieko išgert negalėjau, nes iš karto vemdavau. Tulžim. Nusprendžiau nueit į dušą ir pabandyt po to užmigt, jei nepavyks, tada jau važiuosim.
Mėgavaus karšto vandens srove – ji šiek tiek malšino skausmą. Bet po jo užmigt nepavyko, skaudėjo, be perstojo pykino, tad nuvažiavom į „Emergency“.
Nepaisant pačių blogiausių nusiteikimų, ten priėmė gana greit, gal valandos bėgyje. Aišku, krūvos popierių, kuriuos pildė MB. Po to kažkoks pagyvenęs „seselius“ su dideliu klausimynu, kiek pajėgiau, atsakinėjau, kiek nepajėgiau, už mane tai darė MB. Keistas apdriskęs ligoninės drabužėlis ir begalinis noras atsikratyti skausmo. Iš antro bandymo (pirmas buvo nevykęs, tad išgirdau milijoną atsiprašymų) „seseliui“ pavyksta įvesti man kateterį. Nuleidžia kelis „buteliukus“ kraujo. Tada pradeda lašint lašelinę. Paprašo įvertint 10 balų skalėje skausmą. Aš be didelių skrupulų įvertinu maksimumui (dabar, kai perskaičiau J. Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, šiek tiek gėda...). Bet man tada tikrai skaudėjo. Jei kas paprašytų palygint gimdymo sąrėmių skausmą, įvertinčiau juos dviems balams, nors savo noru rinkausi gimdymą be epidiūro ir nuskausminamųjų. Gal kiek daugiau, kokiems 4 balams, įvertinčiau siuvimą po gimdymo, nes tuo momentu man nesuveikė nuskausminamieji, tad jaučiau kiekvieną adatos durį ir siūlo įsiveržimą į audinį... Bet tas SIAUBŪNAS, tuo momentu, man tikrai atrodė vertas 10 balų.
Suleido nuskausminamųjų, viskas pradėjo rimt. Jaučiu, kad su kiekvienu lašelinės lašu pradeda šviesėt akyse... Pradėjau snaust, bet neilgai, nes atėjo kita medikų komanda, vėl milijonas tų pačių besikartojančių klausimų (vardas, gimimo data, ūgis, ar rūkau, vartoju narkotikus, kiek operacijų turėjus, kada pradėjo skaudėt, kaip dažnai skauda, kokio pobūdžio skausmas, ar nesilaukiu, kiek auskarų turiu atskirose kūno vietose ir t.t. ir pan.), užkabina man apyrankę su bar kodu (kaip kokioj siuntų tarnyboj) ir pagaliau mane išveža vidaus organų echoskopijai. Prieš darant bet kokią procedūrą nuskanuoja mano „apyrankę“ (ten teoriškai surašyta visa informacija apie mane ir ką man daro). Tiesa, man leidžia miegot. Bet tai tik teoriškai, mat prieš pradedant echoskopuot, vėl pusė milijono tų pačių klausimų, po to prašymas pakelt tai vieną ranką, tai kitą, tai pasisukt, tai nusisukt. Nors ten nieko nesako (raportą juk pateiks gydytojas), iš echoskopuotojos akių ir vieno taško iš visų įmanomų pusių apžiūrėjimo, suprantu, kad ji už kažko užkibo. Bandau įjungta savo visas anatomines žinias (o jos tragiškai menkos) ir su savo dehidratavusiu proteliu sumąstyt, koks organas gyvena dešiniajame mano šone. Bet smegenys nedirba, jose sukasi viena mintis – miegot! Beje, įdomumo dėlei – ta želė, kuria tepa pilvą prieš echoskopupojant, čia buvo pašildyta.
Mane parveža atgal. Reikia laukt gydytojo, o kol jo laukiam, berods dar kartą ateina kažkokia komanda ir vėl užduoda tą patį milijoną klausimų ta pačia eilės tvarka. Skausmas po truputį vėl didėja. Paprašo jį vėl įvertint, vertinu jau 7, bet pasiprašau dar nuskausminamųjų. Dar dozė, vėl akyse šviesėja... Vėl bandau snaust, bet ateina gydytojas Weston. Toks strakal-makal, įsivaizduojantis gražuoliuku-narciziuku, dėl kurio alpsta visos žemės patelės, nors tas narcizėlis tokio nebepavasarinio žydėjimo... Mudviem su MB sukelia šypseną. Jis pareiškia, kad kažkas man „ne to“ su tulžim (dar kol maudžiaus duše, MB pasitikslino žodyne, kaip angliškai tulžis). Kad ten kažkur yra akmenų, kurie tą kažką užspaudę, todėl į kraują patenka tulžis ir nuodija visą organizmą, ir kad tą kažką man reik pašalint su visais akmenimis. Jei pasiseks surinkt chirurgus, tai padarys dar tą patį sekmadienį, jei ne, tada galėsiu važiuot namo ir atvažiuot operacijai pirmadienį. Kadangi mūsų anglų (kas be ko ir anatomijos) žinios labai geros, tad nežinom, apie kokį organą eina kalba. Dar bandau aiškint MB, jog aš supratau, jog man išims tik akmenis, bet MB įsitikinęs, kad man išpjaus visą organą su visais akmenim.
Liekam kažko laukt. „Seselius“ karts nuo karto vis pasirodo, berods, dar nuleidžia kraujo, dar liepia įvertint skausmą. Laukiam toliau. Komandą pavyko surinkt, mane ruošia operacijai. Iki kažkokio „rankų lankymo kambarėlio“ leidžia eit visai šeimai. Ten mane pilnai nurengia (buvau po tuo gražuolišku ligoninės drabužėliu pasilikus liemenėlę ir kelnaites). Kadangi jaučiuos kiek geriau, sugrįžo blaivus mąstymas, tad labai apsidžiaugiu, kad šeštadienį dariausiu trijų valandų grožio procedūras – depiliavausi viską, kas įmanoma ir dar pedikiūrą pasidariau. Dar kartą užduoda pusę milijono klausimų, kurių jau gali ir neklaust – atsakymus galiu eilės tvarka išvardint. Paaiškina, kuris ką darys (kiek supratom, chirurgas buvo vyras ir dvi moterys, asistentės, gal viena iš jų anesteziologė), nors taip ir nėra aišku, ką tą kažką man išpjaus. Belieka įsivaizduot, kad pašalins blogio sėklą, kuri sėjo tą skausmą manyje. Dar kartą jie paaiškina, kad po operacijos aš jausiuos labai gerai ir galbūt tą patį vakarą, apie 21 val., mane paleis namo, kad ji truks apie valandą, kad bus atliekama kažkokiu mistiniu laparoskopu, nors tas „kažkas“ pas mane labai prastos būklės, tad jie pasilieka galimybę operuoti ir tradiciniu būdu – skalpeliu – jei netyčia inovatoroišku laparaskopu nepavyktų. Leiskit priminti, kad mes gyvenam JAV, ir čia 20 km spinduliu nėra jokių gerųjų močiučių, pas kurias būtų galima atvežt vaiką, tad Helada heroiškai visą dieną laikos su mumis ligoninėj, nevalgius ir nemiegojus (nors, kas ją pažįstat nuo gimimo, turbūt žintot, kad šie du elementai nebūtini jos gyvybinėms funkcijoms palaikyti). Viena iš asistenčių ją pakalbina, duoda chirurginę kepurėlę ir kaukę, papasakoja MB, kur jiems reikėtų laukti, kur pavalgyti, suskelia kelis moliūgiškus juokelius, suleidžia man dozę narkozės (pirmąją mano gyvenime!) ir, veždami į operacinę, mane nuolat kalbina – apie Heladą, orą, Šarlotę... – kol atsijungiu ir nieko nebepamenu...
Išsimiegojau super gerai, beveik 3 valandas. Po to aplinkoj pradėjo sklist kažkoks triukšmas, kol susivokiau, kad mane žadina. Suvokiau, kad tai būtent mane šaukia vardu tad teikiaus pramerk akis, nors miego dar labai norėjau. Greit susivokiau, kad aš po operacijos, paklausiau, kaip viskas pavyko, dar pažiūrėjau, kad beveik 9 val. vakaro, tad suvokiau, kad viskas užtruko ilgiau, nei planuota. Dar užklausiau, kada mane nuveš į palatą, sakė, kad greit. Vėl surašė kažkokią informaciją ir pervežė mane į palatą. Jaučiaus puikiai – pagaliau nieko neskauda, nors judėt nesiryžtu. Jaučiu, kad šiek tiek tempia pilvą. Skausmą berods įvertinu 0 ar 1. Labai noris miego, tik prižadinta po narkozės pradėjau drebėt (MB ir Vilmą kažkodėl labai gąsdina šitas mano drebulys, kiti turbūt nėra jo matę. Drebu, nes esu pavargus – tai natūrali mano organizmo reakcija į nuovargį). Palatoj mane perduoda seselei, ir girdžiu, kaip jai pateikia trumpą raportą apie mano būklę – po gall-bladder operacijos.... kalba gimtaja lietuvių kalba... ją krečia drabulys, nors temperatūros nėra... Į palatą įeina MB su mažiuke, labai jų pasiilgau. Leidžia jiems pabūt, nors faktas kaip blynas, kad namie jiems bus geriau, plius mažoji jau labai prašosi namo. Jaučiuos tikrai gerai, nors kiek esu prisiskaičius, po narkozės turiu jaustis nekaip. Pasiprašau vandens, aišku, man jo neduoda, kad neapsivemčiau. Gaunu pačiulpt vandens leduko, nors labai noriu normaliai atsigert... Seselė pasako, kad mane laikys per naktį ir namo išleis rytoj apie pietus. Dar pasako, ką galėsiu, ko negalėsiu daryt namie – apie 7-10 dienų nieko sunkiau nekelt, valgyt viską be apribojimų (kai ką galbūt pats organimas atmes), normaliau judėt, lakstyt, jei reikia – sportuot, galiu pradėt apie 10-20 dieną, nenuimt vidinių pleistriukų, kol jie patys nenukris ir t.t. ir pan.
Apie 22.30 val. MB su Helyte mane palieka. Įsijungiu pažiūrėt TV, nes nebesimiega, laukiu skambučio iš namiškių. MB paskambina apie 23 val. ir garbingai praneša, kad „gall-bladder“ reiškia tulžies pūslę. Valio, pagaliau sužinau, ko netekau! Bandau snaust, bet mane prikelia tai seselė, tai dar kokie tipai su termometrais ir lašelinėm. Kadangi lašelinė kapsi pastoviai, aš be perstojo noriu į WC, o norint ten patekt, turiu skambint seselei, kad ji mane atjungtų nuo lašelinės. Ir taip visą naktį kas maždaug 1-1,5 val. Kai tik pradedu snaust, pažadina vėl kažkas iš personalo – nuolat matuoja temperatūrą, retkarčiais ima krauja, keičia lašelinės „maišus“ arba pumpuoja kokių nors vaistų (nuskausminamųjų, antibiotikų ir pan.). Dar viena eilinė bemiegė naktis. Ryte prisistato nauja seselė, pasako, kad po to, kai narcizėlis mane apžiūrės, galėsiu eit namo. Prieš tai dar gausiu pusryčius. Paklausinėja, ar nepykina, ar nieko neskauda. Sakau, kad sunku kvėpuot, paaiškina kažką greitakalbe apie dujas ir kad kai jos išsivaikščios, pagerės – žodžiu, nieko padoriai nesuprantu, tik likę sveiko proto likučiai suvokia, kad turbūt po operacijos turi skaudėt. Sunku judėt – absoliučiai nedirba pilvo raumenys, jis nukaro kaip po gimdymo ir dar jį puošia keturios užpleistruotos skylutės.
Atvažiuoja šeimyna, esu be galo laiminga juos matydama. MB padeda man papusryčiaut – viena niekaip nepajėgiau prisitraukt padėklo. Pusryčiams pateiktas sultinys, kažkokia bandelė, želė, švepsas ir dar pasiūlė kavos. Paisprašiau vandens ir dar išgeriu tą sultinį. Pradedam laukt gydytojo, po jo vizito turėtų paleist namo. Dr. Weston pasirodo gal dviem minutėm, įvertina padėtį, kad viskas puiku ir pasako sesutei, kad man pateiktų normalius pietus ir tada paleis namo. Jis irgi trumpai paaiškina, ką galiu, ko negaliu, išrašo nuskausminamųjų, jei kartais jų prireiktų. Laikas prailgsta, jau noriu namo. Pagalvoju, kad gal reiktų pranešti artimiesiems, nes jie nieko nežino. Mamos nenoriu gasdint, be to, nepamenu jos mobiliojo numerio, tad parašau SMS sesei, sutariam susiskaipint, kai mane paleis namo.
Pietums gaunu kotletą su bulvių koše ir pomidoriniu padažu, dar kažkokią bandelę, pudingą, gal dar kokio švepso ar kolos. Įveikiu pusę kotleto, likusius pietus sutvarko MB. Seselė pasirodo po kiek laiko, paklausia, ar jaučiuos geriau, išsigąsta, kad suvalgiau viską, bet nuraminam, kad man padėjo MB, ir mane išrašo – gaunam krūvą popierų, pasako, kad pas „narcizėlį“ apsilankyčiau po savaitės, išveža net du vyrukai su vežimėliu, nors šiaip galėjau ir pati nueit.
Namie skauda, sunku atsisėst, atsistot, atsigult, nes absoliučiai neveikia pilvo raumenys. Po kiek laiko pradeda skaudėt – viduj toks jausmas, kad ten kažkas labai „išvažinėjo“ ir apibrozdino mano žarnokus. Dar MB interneto platybėse pasiskaito apie operacijos eigą – pasirodo, operacijos metu prileidžia kažkokių dujų, o kai jos prasivaikščios (kelių dienų bėgyje), turėčiau pradėt laisviau kvėpuot. Vakare įkalu Nimesilio ir pagaliau apturiu normalią poilsio naktį.
Kasien jaučiaus vis geriau, buvo šiek tiek sunku miegot, nes apie savaitę negalėjau keist pozos, tad po kelių naktų jau atbuko užpakalis. Trečiadienio vakarą vėl pradėjo maust diafragmą, išsigandau. Bet pagooglinus radau, kad nemažai pacientų jaučia „psichologinį“ skausmą – po kelių metų skausmo priepuolių net po operacijos įsivaizduoja, kad jiems skauda.
Gal penktadienį mane išsivežė pasiblaškyt iki parduotuvės – buvo gana sunku važiuot, nes abu saugos diržai ėjo per durių vietas.
Labai migdė, trūko energijos, bet nepaisant to, jaučiaus puikiai – nepykino, nedūrė, nebuvo jokių šalutinių reiškinių. Pirmadienį, praėjus 7 dienoms po operacijos, jau pati vairavau.
Apsilankėm ir pas Dr. Weston privačioj klinikoj. Ten apaiškėjo, kad ligoninėj atidavė ne mūsų draudimo kortelę (įvyko klaida, mes gavom ne savo, ir kažkas irgi gavo ne savo, o mūsų. Aišku, mes tą pačią dieną pristatėm svetimą, o savosios neatgavom iki šiol). Pasirodo darktariuko pagrindinė veikla – masažuot celiulitus savim nepatenkintoms moterims, o laisvailaikiu nuo to jis dar ir chirurgas – šalina riebalų perteklių ir tulžies pūsleles (nors realiai, jis tik priėmė sprendimą mane operuot, pats operacijoj nedalyvavo). Mane apžiūrėjo per eilines dvi minutes, apsidžiaugė, kad jaučiuos puikiai, kad pjūviai gyja labai gražiai,parodė mano pūslelės nuotraukas operacijos metu, pasakė, kad aš jos niekada nepasigesiu ir atasisveikinom visiems laikams.
Jei nebūtumėm draudęsi, visas šitas 22 valandų pasibuvimas ligoninėj kainuotų netoli 31 tūkst. USD. Kadangi turim šiokį tokį draudimą, teks susimokėt „tik“ apie 9,4 tūkst. Nusprendėm ligoninės sąskaitą padengt iš karto, tokiu būdu bus suteikta 20 proc. nuolaida, visas kitas, mažesnes, jau susimokėjom arba sutarėm susimokėt 6 mėnesių bėgyyje. Tai reiškia, ate kitų metų kelionei į Tėvynę, ate televizoriau, ate banko paskolom, kurias ruošėmės grąžint anksčiau, ate pramogoms ir LABAS kokybiškesniam mano gyvenimui ir ramiam miegui naktimis be skausmo.
Skaičiai:
Nėštumo testas iš šlapimo mums atsiėjo 140 USD.
Mane po operacijos žadino 59 minutes, kiekviena jų atsiėjo po 13 USD.
Kiekvienas kraujo tyrimas laboratorijoj – po 19 USD.
Sąskaita anesteziologui su didele nuolaida – 900 USD
Pati operacija, t.y. chirurgo paslaugos, kainavo berods 4700 USD (didesnės sumos už šią buvo už „pasiruošimą operacijai“ - 7000 USD ir turbūt už „susitvarkymą po operacijos“).
P.S. Grįžus, kas be ko, pasidomėjau apie tulžies akmenligę ir gyvenimą be jos. Dažniausiai liga pasireiškia vyresniam amžiui, yra paveldima ir dažniau ja serga moterys. Skauda dažniausiai dešinyjį šoną ir skausmas plinta į petį. Labai retais atvejais pasitaiko skausmas netradicinėse vietose, tokiose kaip buvo man – diafragmos ir nugaros srity. Kartais, jei neišvalo visko tvarkingai, skausmas vėl atsinaujina, kaupiasi smėlis latakuose. Dauguma po operacijos jaučias prastai, negali judėt ir visą likusį gyvenimą laikosi kažkokios dietos (kai kuriuose straipsniuose pabrėžta, kad jei žmogus po operacijos laikysis dietos, tulžies gamyba susireguliuos būtent dietiniam maistui ir suvalgiuos kažko riebiau, žmogus jausis prastai). Jei operacija daroma atviruoju pjūviu, žmogus į normalų gyvenimą sugrįžta beveik po 2 mėnesių. Kadangi viso to nežinojau, mano pasąmonė liko švari, neužprogramuota, tad mano gyvenimo kokybė po operacijos tik pagerėjo – valgau viską, kaip ir anksčiau, geriu kavą ir nuodiju save vynu ir jaučiuos, bent jau kol kas, puikiai, ir kad operuota, pasako tik veidrodyje vis besišypsantys keturi maži pjuviai-dūriai, kuriuos su mažąja mudvi vadiname „skylutėmis“.
P.S.S. MB užvakar prasitarė, kad po operacijos aš „pagerėjau“ – gal išpjovė tą tulžį, kartinusią mano gyvenimą :)))))
P.S.S.S. Apivendrinant pacituosiu vienos mamytės, slapyvardžiu iewa, supermamose žinutę, tai jaučiaus lygiai taip pat, kaip ir ji (tekstas netaisytas) tik viskas man truko šiek tiek ilgiau – 4 metus: „ As turejau patirties del tulzies akmenu ;)Tik nenoriu taves isgazdinti,nes kiekvienam buna kitaip.Dar nestumo metu uzeidavo toks bjaurus skausmas toi vietoj mazdaug kur skrandis ir toje pat vietoj nugaroje,atrodydavo jog koki virbala man kiaurai kas butu perveres.bet paskui lyg apstojo ir pamaniau nieko rimto,gydytojai itare nervu sakneliu uzdegima. Buvo praejes 1 menuo po gimdymo kai nakti uzejo nepakeliamas skausmas(baisesnis uz gimdymo skausmus)man eme trukti oro.Galvojau kad mirsiu ta nakti nors tada buvo man tik 19 metu.Nesupratau kas dedasi su manimi. Vyras mane nuveze i priemamaji,nes greitajai nejo priskambyti o as labai siaubingai jauciaus.Ten buvau apziureta , suleido vaistu berods nospos ir analgino.Skausmas siek tiek aprimo.Kita ryta buvo padaryti skrandzio tyrimai,ultragarsu apziurejo kepenis ir t.t. ir pamate kas tulzyje yra akmenuku.Buvau skubiai isoperuota iseme tulzy,narkoze buvo pilna,bet jos nereikia bijot. Operavo laparaskopiniu budu padare 1 didesny pjuvi ir 2 mazesnes skylutes.Seniau pjaudavo pilva nemaza pjuvi darydavo. Aisku po norkozes buvo siek tiek sunkiau,nes pykono mane stiprei,bet cia ne kiekvienam taip”.
2010 m. rugpjūčio 17 d., antradienis
Miestas, kuriame gyvenu
Šarlotė (angl. Charlotte), Vikipedijos duomenimis, yra didžiausias miestas Šiaurės Karolinos valstijoje ir dvidešimtas pagal dydį miestas Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2009 metų duomenimis, mieste gyveno apie 709,5 tūkst. gyventojų.
Šarlotė buvo įkurta 1755 metais, bet oficialiai miestu paskelbta tik 1768 metais.
Miestas yra pusiaukelėje tarp Apalačių kanlų ir Atlanto vandenyno bei tarp Vašingtono bei Atlantos miestų.
Šarlotės dydis – apie 629 kvad. km. Miestas yra apie 265 m. virš jūros lygio.
Šarlotė yra drėgnojo subtropinio klimato zonoje. Tai reiškia, kad turime švelnias žiemas ir drėgnas, karštas vasaras. Sausio vidutinė temperatūra vyrauja apie 5 laipsnius pagal Celcijų. Galime pasidžiaugt ilgais pavasariais, kurie ateina pakankamai anksti. Balandis yra sausiausias metų mėnuo. Liepos vidutinė metinė temperatūra yra 26,9 laipsniai. Vasarą dienomis karšta ir labai drėgna, vyrauja 31-34 laipsniai Celcijaus, naktimis irgi būna šilta – apie 20-22 laipsnius.
2000-ųjų metų duomenimis gyventojų tankis buvo 861,9/km².Pagal 2006-2008 statistiką, mieste gyveno 55,5 proc. baltaodžių (iš jų ne ispaniškai šnekančių 49,9 proc.), 33,5 proc. juodaodžių, 0,4 proc. indėnų, 4,1 proc. azijiečių; 11,2 proc. ispanų ir lotynų amerikiečių, 1,8 proc. dviejų ar daugiau rasių mišinio žmonių, 4,7 proc. kitų rasių.
2008 metais kriminalinių nusikaltimų indeksas Šarlotėj buvo 589,2 nusikaltimai 100 tūkst. gyventojų. Kaip teigia statistika, šis rodiklis pastoviai mažėja nuo 2005 metų. Palyginimui – šis koeficientas visoje šalyje, t.y. JAV, yra 320,9 nusikaltimai 100 tūkst. gyventojų.
Miesto centras vadinamas Uptown‘u. Kodėl jis „Uptown‘as“, o ne „Downtown‘as“, kaip įprasta visur ir visada vadinti miesto širdis – net vietiniai negali atsakyt. Bandžiau paieškot internete, radau, kad abu šie terminai naudotini kaip sinonimai. Iš pradžių, kaip ir visi miestai, Šarlotė turėjo „downtown‘ą“, kuris „uptuwn‘u“ pavirto berods 1980 metais. Yra dvi nuomonės, kodėl miesto centras pavadintas būtent pastaruoju žodžiu, iš kurių labiausiai paplitusi, kad jis yra aukščiausioj daly, todėl vietiniai, važiuodami iš žemiau esančių miesto dalių į centrą vis sakydavo: „we are going up to town“. Ir ši fraze buvo sutrumpinta iki „Uptown“.
Miesto centre yra keli dangoraižiai, kuriais labai didžiuojamasi. Beveik visuose juose įsikūrę bankai, viešbučiai kitos didesnės kompanijos, todėl daugiau nei 70 tūkst. žmonių dirba Uptown‘e. Šarlotės centre ofisų nuomos kainos yra vienos mažiausių, palyginus su kitais didžiaisiais JAV miestais. Dar miesto centre yra nemažai muziejų, pagrindinė miesto biblioteka, teatrai.
Mieste iš dalies išvystyta viešojo susisiekimo sistema – dalimi miesto važiuoja autobusai ir turim beveik 15,5 km ilgio „metro“ traukinuko liniją. Kiekviena traukinuko stotelė turi savą istoriją ir prie jų yra prisilietę skirtigų meninkų rankos.
Turbūt tai viskas, ką galiu papasakot apie miestą – keli sakiniai, nor jame gyvenu beveik metus. Jokių emocijų – miestas neturi dvasios, neturi jausmo, nepulsuoja niekuo, iškyrus nuotaiką „namai-darbas-namai“. Per savo gyvenimą pirmą kartą pamačiau, kad miestas gali neturėt sielos. Net apibūdint jo nemoku savais žodžiais, todėl ir surašiau sausą statistiką.
Lietuvos miestus galėčiau aiškiai nupiešti žodžiais, nors turbūt to net nereik. Visiems ir taip aiškūs esminiai skirtumai tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio. Net tokie miesteliukai kaip Garliava, Jonava, Utena turti dvasią. Kas be ko, gana aiškius stereotipus turi ir šių miestų žmonės – kaunietės fyfos, kauniečiai forsai, laisvamaniai, bohemiškos sielos vilniečiai, gezai panevėžiečiai ir „saulėniški“ šiauliečiai... Aišku, tai stereotipai, nuo kurių vieni labai nutolsta, kiti labai priartėja ar net pranoksta juos.
Net paėmus vieną miestą, konkrečiai Kauną, kuriame aš praleidau nemažą gyvenimo dalį, jame gana ryškūs skirtingi kauniečių stereotipai pagal gyvenamąjį rajoną – vien pasakius mikrorajono pavadinimą, maždaug nusipiešiam vaizdą, koks žmogus jame gyvena – Žaliakalnis, Senamiestis, Centras, Ž. Šančiai, A. Šančiai, Petrašiūnai, Šilainiai, Vilijampolė ir t.t. ir pan.
Mūsų miestas, Šarlotė, suskirstytas į kelias dalis, mes gyvename pietinėje. Iš esmės jas apibūdinčiau siaura spalvų gama: „Pilka, pilkiau, pilkiausia, juoda, juodžiau, juodžiausia“. Net žmonių (bent jau kol kas) negaliu suskirstyt į stereotipus – eilinė neryški pilka masė. Dar pacituosiu Dalios, šiuo metu man labai artimos sielos, kuri metų pradžioje emigravo į Kanadą, ir kuri (kaip man pavydu!!!) Kalėdoms jau su šeima grįš namo, žodžius apie eilinį viešojo transporto keleivį, praktiškai Š. Amerikos stereotipą: „Mane šiaip tuose busikuose ir traukinuke erzina ausinukai visi- blyn kai užsideda garsą, tai umca umca per visą skamba. Ir dar knisa, kai toks reperis atsiseda per dvi kėdes ir mėšlinus batus ant kitos sedynės užsikrauna. Na LT panašių bajerių nesu mačius, nors ten „dzin“ požiūris labiau išvystytas. Dėl muzikos – tai taip, bet kad išsiskėstų puspilniam autike ir sėdėtų taip, kažkaip nepamentam...“ (tikiuos, ji nesupyks, kad pacitavau. Tekstas beveik neredaguotas – pakeičiau tik kai kurias raides į lietuviškus simbolius ir sudėjau skyrybos ženklus). Dar va radau apie rengimosi stilių, irgi pakopijuosiu: „keiksiuos, mosikuosiu pirštų kombinacijom, dar kelnes hiphoperio užsidėsiu, su klynu kabančiu, kedus be raištukų trim dydžiais didesnius, maikoną su užrašu O'Neil ir kabantį iki kelių (P.S. čia turima galvoje kabantis maikonas, neprisigalvokit ko nors kito :P) ir kasyčką kokią susipinsiu.“ Beje, aną savaitę mačiau ir kiek kitokio rengimosi stiliaus – trys savim patenkintos merginos važiavo „Up to town“. Apsirengę bent dvi iš jų – pižaminėm kelnėm, flyškinėm (Lietuvoj berods šitą medžiagą dar vadina „peliuko“), su seniais besmegeniais viena, kita su katytėm. Prie jų baisiai derėjo maikutės iškirptu kaklu, karoliai, auskarai, ir kas be ko - lakiniai aukštakulniai bateliai/basutės.
Šiaip beveik visame mieste jaučiuos panašiai taip, kaip patekus į Kauno stoties rajoną – nesaugiai, nejaukiai ir noriu kuo greičiau iš jo pabėgt. Kasdien.
Į miesto centrą su mažąja aš važiuoju kartą per savaitę. Su ja jį pereinam per maždaug 1,5 valandos (jei neturim vežimėlio). Iš esmės be vaiko miesto centrą apkeliaučiai per 30 minučių. Ir be fontanų nežinau, kur ten galima užsukt – jokios jaukios lauko kavinės (na, nebent „Starbucks“ jums suteikia jaukumo), sendaikčių ar šiaip niekučių parduotuvėlės. Gal tiesiog nemoku ieškot...
Kažkada googlinau, kokie šio miesto privalumai lyginant su kitais JAV didmiesčiais. Iš esmės jų nedaug – miestas yra žalias, jame beveik nebūna kamščių, viekia „metro“ linija (beje, dėl jos pas mus žymiai didesni pardavimo mokesčiai, lyginant su kitais Šiaurės Karolinos regionais), labai daug neblogų mokyklų ir keli parkai, kuriuose gali važinėtis dviračiais. Iš esmės šį miestą rekomenduoja pensininkams arba šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Bet gink Dieve venkit šio miesto, jei esat vienišas jaunas žmogus, norintis tiesiog linksmai pagyventi, pasilinksmint, susirast antrąją pusę. Arba tokiems kaip mes – sieloje nuolat jauniems :)
Savaitgaliais ir vakarais, jei norim kažkur išeit pasivaikščiot, pasisėdėt restorane ar „pasižmonėt“, sąmoningai ar ne renkamės kitus miestus, miestelius. Tiesiog, nesinori dar bent valandėlę likt čia, šitam bedvasiam mieste. Tai va, esu šio miesto dalis. Iš esmės jo dėka po truputį „moliūgėju“ – taip su drauge kanadiške, vadiname procesą, kurio metu „amerikonėji“ – prarandi save, savigarbą, savo lietuvišką kovingą dvasią, smegenys atrofuoja, prarandi intelektą, logiką, sveiką jumoro jausmą, tampi robotu, kuris eidamas per gatvę net nežiūri ir nemoka pasišildyt maisto, jei netyčia ant pakuotės nusitrynė šildymo instrukcija.
Čia gal ir sustosiu, nes po to nenorėsit niekas į svečius atvažiuot...