Vizitas pas gydytoją. KFC

Išaušo labai gražus rytas ir diena, kurios nelabai laukėm... Gražus jis dėl saulytės už lango, dėl to, kad MB pasiėmė pusę laisvadienio, ir dar dėl to, kad mažoji išmiegojo ilgiau už mus - toks stebuklas įvyksta retai.
O nelaukėm dienos dėl to, kad šiandien pirmas vizitas pas gydytoją. Ačiū Dievui, mes esam sveiki. Tiesiog nusprendėm prirašyt mažąją pas daktarą ir "pravaryt" 2 metų techninę apžiūrą. Eilės laukėm apie dvi savaites. Vakar gerą valandą plušau prie žodyno - išssirašinėjau maistą, kurį ji valgo, ligas, kuriomis prasirgo, ieškojau vaistų sudedamųjų dalių lotyniškai, dar verčiaus jos gimimo svorį ir ūgį iš kilogramų ir metrų į jų nelemtus svarus, uncijas, pėdas ir pan. (ir, kaip paaiškėjo šiandien, iki galo ir nedaskaičiavau kažko...). MB grįžęs po darbo dar viską sutikrino, suruošė reikiamus dokumentus (skiepų pasą, jos tapatybės kortelę, draudimą). Tad morališkai kaip ir buvom pasiruošę...
Mažajai irgi kelis kartus kartojau, kad ryt važiuosim pas dėdę daktarą. Na, kol nelabai gaudos, kas ten per dėdė ir ką jis daro, tai lyg ir laukė vizito.
Pagaliau nuvažiavom ten. Medicinos centras nedidukas, kažkuo primine mūsų Lietuvoj lankytą Saulės kliniką. Informacijoj davė šūsnį popierių, patikrino draudimo kortelę ir liepė eit į laukiamąjį jų užpildyt. Laukiamajan buvo televizoriukas su filmuku, kažkoks lavinamasis ergonominis kubas, dar kažkos žaidimas ant sienos, tad mažoji nenuobodžiavo.
MB užpildė begalę lapų (nemačiau kas ten, bet turbūt bendra informacija - kada gimė, kiek svėrė, vardas, pavardė, draudimo dokumentai ir pan.). Kai grąžino tuos popierius į informaciją, gavo dar krūvą popierių užpildyt apie mažosios ligas (kaip gimė, kaip maitinom, kuo sirgo), vystymąsi, daug psichologinių testukų, raidos testų ir pan. (pvz., ar vaikas sugeba paspirt koja kamuolį, ar moka lipt laiptais, ar skiria žodelius "Tu, aš, man, tau", ar jungia bent du žodžius, ar mes ją suprantam ir t.t. ir pan.). Galiausiai mus pakvietė sesutė į tokią "kamurkę" - nu tikrai mažas kabinetukas. Ten liepė išrenkt mažąją nuogai, leido palikt pampersą, jei jis sausas, tada ją pasvėrė (13,2 kg), pamatavo ūgį (91,5 cm) ir galvytės apimtį (48 cm). Po to liepe laukt gydytojo nusirengus (mažajai, aišku), davė tokį mažiuką ligoninės chalatuką, jei kartais būtų šalta. Aišku, laukėm ilgai. Mažajai iš karto jau atsibodo, vis prašė "namo, noju namo". Bandžiau ramint, kad greit ateis dėdė daktaras, bet ji sakė, kad "ne-no dėdė". O ir tas vaizdas jos su chalatuku man davė per širdį - taip kažkaip nori nenori, imi įsivaizduot, kad ji ligoniukas :((((
Gydytojas prieš įeidamas pasibeldė, susipažinimui padavė savo ranką ir pasakė vardą, mudu su MB irgi prisistatėm. Jis dar pakalbino mažąją ir iš karto suprato, kad čia ta persona, su kuria reikia laikytis pagarbaus atstumo :)))))
Po to šiek tiek pasikalbėjom, uždavėm jam kelis klausimus apie mažosios mitybą, kokius vaistus naudojam, dėl alergijos šokoladui, dėl plaukuotumo ir pan. Jis parodė ūgio ir svorio lenteles - pagal visus jų standartus, mažoji, pasirodo, jau ir netokia maža - gerokai viršija vidutinį ūgį ir šiek tiek vidutinį svorį. Galvos apimtis irgi virš vidurkio, tad, pasak gydytojo, ji labai proporcinga ir jokių spec. dietų ar specialios priežiūros jai nereik. Dar liepė kažkaip supažindint ją su "žmonių" maistu, bandyt palikinėt jį ant stalo ir tikėtis, kad išauš diena, kai ji juo susidomės. Iš esmės, net pagyrė, kad ji negeria nieko, išskyrus vandenį ir pieną, mat jei gertų pakelines sultis, gautų daug nereikalingų saldiklių ir cukraus.
Po to sekė linksmiausia dalis - mažosios apžiūra. Manau, gydytojas padarė klaidą, kad pirmiausia apžiūrėjo jos akis - išjungė šviesą, tada žiūrėjo, kaip ji seka jo degančia lempelę, dar pašvietė jai į akis. O va to ir užteko, kad zyzimas virstų klykimu. Na, visa likus apžiūra praėjo dideliam triukšme. Gydytojas klausė (nežinau, ar ką girdėjo per tą žviegimą) plaučiukus, širdutę, apžiūrėjo, kaip ji lanksto kojas, rankas, patikrino ausis ,apžiūrėjo visą kūnelį. Kaip ir nerado, prie ko prisikabint, nors tai mes ir patys žinom, kad auginam super sveiką mergaitę (dažniau mums reikia vaistų nuo jos sveikumo, nei jai pačiai :))))) ). Dar sakė, kad labai gerai išvystytas jos balsas :)))) Dar atsišvietė skiepų pasą, pasakė, kad pagal jų rekomendacijas mums trūksta Hepatito A skiepo ir vėjaraupių, bet kol kas pasakėm, kad apie juos pagalvosim. Iš esmės, esam prieš skiepus. Turiu planą chuliganą, kad vėjaraupiais ją kaip nors Lietuvoj prasargdinsim (tad kai ruošimės į Lietuvą, visi, kurių vaikai sirgs vėjaraupiais, rėkit garsiai). O dėl kitų skiepų, skiepysim nebent be jų neleis į kokį darželį...
Mažoji jau senokai turi visus dantis, tad gydytojas pranešė, kad iki maždaug 6 metų galim naujų nesitikėt. Gražiai atsisveikino ir išėjo, pasakęs, kad galim rengtis.
Mažoji labai džiaugės, kad pagaliau važiuos "namo". Aišku, mes jai nepranešėm, kad prieš tai ji dar turės paaukot šiek tiek kraujo :)))) Kraujo ėmimo procedūra, aišku, buvo ne tiek skausminga, kiek vėl garsi. Leidau šiuo "malonumu" pasidžiaugt MB (mat aš visą pavasarį ir vasarą tas procedūras viena iškenčiau Lietuvoj) ir į laboratoriją nėjau. Vietą, iš kurios ėmė kraują, užklijavo pleistriuku, ir dar jį apvyniojo blizgiu popieriuku (vaikų džiaugsmas, švyti prieš saulę). Aišku, mažoji be perstojo klykė ir prašė "namo, namo". Ir dar rodė savo apvyniotą pirštą ir klykė, kad ten "popė" (iš klyksmo supratau, kad didesnė už ją pačią).
Prieš išeinant seslė leido pasirinkt vieną žaisliuką, bet mažajai jie visi buvo iki lemputės, tad išrinkau dramblį. Galiausiai išėjom į lauką, prieš tai per ašaras mažoji gana aiškiai atsisveikino su informacijos personalu, su tokia džiaugsminga tonacija pasakydama "Bai bai". Galiausiai visi susiropštėm į mašiną - mažoji, jos katinas Simas, kuris važiavo kartu, "popė" ir aš su MB. Pažadėjom, kad jau sumažint tuos begalinius skausmus, jog važiuosim valgyt bulvyčių.

Pietavom greito maisto restorane KFC. Vien dėl bulvyčių ten užsukom, nes nepatiko man jis nei Lietuvoj, nei čia. Aišku, visą kelią iki jo "popė" nedingo, ir ten, kol užsisakinėjom, ta "popė" buvo didžiulė. Galiausiai nuėmiau tą pleistrą ir "popė" dingo.
Praėjus porai valandų, ji net neatrinko, iš kurio piršto tą kraujuką jai emė. Tad toks jausmas, kad tas pleistras buvo skaudžiau už viską - mat akys mato, kad ten "popė"...

Beje, kiek vizitas kainavo, nežinom. Sąskaitą gausim paštu. Tikimės, kad tilpsim į 100-200 USD.
Sekantis kartas, jei viskas gerai, po metų. Labai tikiuos, kad mažoji nesirgs ištisus metus :))))))

Sėdžiu dabar su galutinai išūžta galva. Ir galvoju, kad geriau jau nieko rimto mažajai nenutiktų - jokių lūžių, jokių skilimų ar siuvimų. Nepakanti ji, į viską reaguoja labai emocionaliai. Normalu jos amžiui... Geriau pagalvojus, aš nepakanti už ją dar labiau - man be proto sunku iškęst kelias valandas beprasmio zyzimo/klykimo/žviegimo...

Trumpai apie šiandienos pietus ir "restoraną". Protu nelabai suvokiu, kaip tokios įstaigos gali vadintis restoranais, bet šiandien nėr jėgų į tai gilintis. KFC, kaip daugelis žino, prasiilgina iki Kentucky Fried Chicken. Eilinė niekuo neišsiskirianti greito maisto kavinė. Tokių stengiamės vengti ir apeit. Bet kartais va taip pasitaiko, kad skubam ir tokios "fastfoodinės" išsigelbėjimas, kai pažadam garbingam šeimos nariui bulvyčių. KFC Lietuvoj, Kaune, buvau gal du kartus. Nesužavėjo niekuom. Čia, JAV, šiandien apsilankėm pirmą kartą.
MB pasiėmė kažkokį sumuštinį-burgerį. Aš - neaiškios kilmės vištos gabalėlių. Šalia dar buvo kažkokia bandelė. Irgi neaiški. Tad ją palikau. Per daug pipirų, per daug prieskonių, per mažai valgomų dalykų.
Visa tai mums kainavo 10,91 USD. Palyginus - pigu. Bet pigiau turbūt nevalgyt visai...
Stenkitės venkti tokių vietų, bet nors kartą gyvenime - būtinai apsilankykite :)))))