Ruduo. Moliūgų pyragai

Vasara toks metas, kai esam pilni energijos. Gal saulė jos suteikia, gal vien mintis, kad vasara, kad ji tokia trumpa, kad jos laukėm ištisus metus. Kad reik bėgt ten, šen ir dar kažkur, kad reik suspėt tą, aną ir dar kažką, aplankyt draugus, gimines, su jais iškept begales šašlykų ir kepsnių... Tokia suirutė, toks mielas šurmuliukas.
Po jos ateina ramybė. Viskas susidėlioja į vietas, grįžta į senas vėžes ar įgauna naują ritmą. Pradeda rimti siela. Šurmuliukas išgaruoja. Vėl gyvenam pagal laikrodį. Vėl stebimės, kad jau rugpjūčio 31 dieną mieste prigužėjo tiek studentų, jog Maximos lentynose nebeliko batonų ir kefyro, o keliuose susidaro spūstys, kurių nebuvo visą vasarą.
Gera prisimint vaikystę, mokyklą, universitetą. Gera grįžt į ritmą ir užsuost ramybę. Užuost rudenį, pajust jo gaivą, trumpėjančias dienas, pamatyt nuo žvaigždių ryškų dangų, užuost prinokusius (tiksliau – supuvusius) obuolius, ryškėjančius ir taip silpnai ant medžių benusilaikančius lapus, užuost dirvą. Kažkodėl pastarąją užuodžiu tik per bulviakasį. Visada jo laukiu, nos nepamenu, kada pati kasiau bulves. Tiesiog tai vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų. Toks labai šiltas – kvepiantis cepelinais, talka ir rudeniu. Pastaraisiais metais bulviakasį tik užuosdavau. Tikra ta žodžio prasme – grįžti vakare po darbų ir jauti, kaip visas užmiestis kvepia dirva, kaip stovi prikasti bulvių maišai. Grįžus užsikuriu židinį, pajuntu dūmų kvapą, pašaunu į orkaitę kvepiantį obuoliais ir cinamonu pyragą, išsidrebiu su karštos arbatos (ar vyno) puodeliu ir ilsėdamasi žiūriu kokia kvailą naujojo sezono TV laidą ar „kultinį“ 22 valandos serialą...
Deja... Šiemet rudens nejaučiu. Siela nenurimsta. Nėr nei namų jaukumo, nei bulviakasio, nei supuvusių obuolių. Ir, kad ir kaip stengčiausi, nei obuoliai, nei cinamonas čia nekvepia rudeniu. Oras čia dar alsuoja karščiu. Studentų nematau visai, Walmarte nepritūkstu nei duonos, nei kefyro... Tiesa, visur reklamuojamasi, kad jau ruduo, išleisti visokie nauji rudeniški kvapai, parduotuvių vitrinos perkrautos visokio pobūdžio ir paskirties moliūgais, klaikiom Halovyno nakties pabaisom, lūžta nuo visokių kostiumų vaikams. Pas mus panaši šventinė nuotaika tvyro pieš Kalėdas. O čia taip ruošiamasi tik Halovynui. Komercija, tačiau jokio realaus rudeniško pojūčio. Jokio įvado į rudeninį poilsį... Tiesa, šią savaitę Halovynas jau apleidžia pozicijas Kalėdiniams kvapams ir atributikai... Dar didesnė komercija. O juk šiandien tik spalio 4 diena…
Turbūt, esu reklamos auka, mat pasidaviau tai komercijai ir nusipirkau moliūgėlį. Pasidaviau ir amerikietiškos virtuvės subtilybėms, mat iš jo iškepiau moliūgų pyragą. Tiksliau, net du pyragus. Ir kiekvienas jų labai „amerikoniškas“ :D


Moliūgo pyragas


Pirmąjį kepiau išskirtinai pagal šį receptą . Iš vieno moliūgo gavosi 600 g moliūgo piurė. Tiesa, neturėjom malto imbiero, tad nedėjau jo visai.

Skonis – neįprastas. Pusę pyrago užsišaldėm ir laikom tai dienai, kai norėsis „kažko toookio“.

Tiesa, pamiršau paminėt faktą – gal mano kepimo forma per maža, gal įgūdžiai dar neamerikietiški, tačiau man liko apie pusę litro to moliūginio įdaro. Su visais cinamonais, kiaušiniais, cukrum...

Ilgai sukau galvą, kur ją panaudot. Ir kadangi dar galva nepailsėjus, tad nesugalvojau nieko geriau, kaip... antras moliūginis pyragas :). Googlo platybėse susigundžiau Moliūginiu pyragu su kreminiu sūriu (laaaaabai amerikietiška).

Pyrago pagrindą dariau pagal receptą. O į turimą pusę litro įdaro pridėjau Philadelfijos kreminio sūrio, varškės (deja, čia turim tik grūdėtą), berods, vanilino ekstrakto. Gal dar šio bei to, nebepamenu. Galiausiai viską iškepiau ir gavosi nuostabaus skonio pyragas burnoje tirpstantis, kurį rekomenduočiau pasigamint namuose visiems. Jo spėjau užšaldyt trečdalį.


P.S. Nuotaukose (labai nekokybiškos, žinau, nu nebus iš manęs fotografės) lėkštėj su mėlynu krašteliu pirmasis pyragas, o baltoje lėkštėje - pyragas su kreminiu sūriu.

Deja, nei pirmas, nei antras nekvepia rudeniu. Tuo tikru, lietuvišku...