Sukūriau šį dienoraštį vien dėl to, kad su šeima persikraustėm ir atsibosta visiems atskirai skypint, kaip čia gyvenam. Beveik visi žino, kaip čia nenorėjau. Atrodo, nieko čia naujo, nieko gero, apskritai niekas nevyksta, bet truputėlį įsigilinusi suvokiu, kad čia begalės naujovių...
Tiesa, kol kas ilgiuos (pridėčiau žodį "žvėriškai" tam jausmui apibūdinti) Tėvynės, jos sistemos, jos natūralumo, jos maisto, netgi jos vėsos. Ilgiuos tėvų ir sesers, ilgiuos visų "supermamyčių", su kuriomis taip nuostabiai bendravome. Ilgiuos savo Kauno - kad ir kiek trūkumų jis beturėtų, ten jaučiaus gerai. Ilgiuos savo namų, kurių nebeliko, ilgiuos daiktų, kuriuos išpardaviau (materialistė turbūt esu, tik dabar apie tai susimasčiau :) ). Žiauriai pasiilgau savo augintinių, bet dėl jų esu rami, jaučiu, kad jais gerai rūpinamasi... Ai, galėčiau vardint ir vardint, bet gal čia ir sustosiu.
Pasidalinsiu su Jumis ne praradimais, bet naujais atradimais. O Jūs jau galėsite vertinti, ar tikrai visur gerai, kur mūsų nėra...
Kažkada vėliau, kai rasiu laisvesnių minučių, papasakosiu, kaip nugyvenom čia pirmas dvi savaites, o kol kas tai, kuo gyvenam šiandien.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą