2010 m. rugpjūčio 17 d., antradienis

Miestas, kuriame gyvenu

Foto: James Willamor. Šaltinis: Wikipedia. Spauskite ant foto, jei norit pamatyti visą vaizdą.


Šarlotė (angl. Charlotte), Vikipedijos duomenimis, yra didžiausias miestas Šiaurės Karolinos valstijoje ir dvidešimtas pagal dydį miestas Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2009 metų duomenimis, mieste gyveno apie 709,5 tūkst. gyventojų.
Šarlotė buvo įkurta 1755 metais, bet oficialiai miestu paskelbta tik 1768 metais.
Miestas yra pusiaukelėje tarp Apalačių kanlų ir Atlanto vandenyno bei tarp Vašingtono bei Atlantos miestų.
Šarlotės dydis – apie 629 kvad. km. Miestas yra apie 265 m. virš jūros lygio.
Šarlotė yra drėgnojo subtropinio klimato zonoje. Tai reiškia, kad turime švelnias žiemas ir drėgnas, karštas vasaras. Sausio vidutinė temperatūra vyrauja apie 5 laipsnius pagal Celcijų. Galime pasidžiaugt ilgais pavasariais, kurie ateina pakankamai anksti. Balandis yra sausiausias metų mėnuo. Liepos vidutinė metinė temperatūra yra 26,9 laipsniai. Vasarą dienomis karšta ir labai drėgna, vyrauja 31-34 laipsniai Celcijaus, naktimis irgi būna šilta – apie 20-22 laipsnius.
2000-ųjų metų duomenimis gyventojų tankis buvo 861,9/km².Pagal 2006-2008 statistiką, mieste gyveno 55,5 proc. baltaodžių (iš jų ne ispaniškai šnekančių 49,9 proc.), 33,5 proc. juodaodžių, 0,4 proc. indėnų, 4,1 proc. azijiečių; 11,2 proc. ispanų ir lotynų amerikiečių, 1,8 proc. dviejų ar daugiau rasių mišinio žmonių, 4,7 proc. kitų rasių.
2008 metais kriminalinių nusikaltimų indeksas Šarlotėj buvo 589,2 nusikaltimai 100 tūkst. gyventojų. Kaip teigia statistika, šis rodiklis pastoviai mažėja nuo 2005 metų. Palyginimui – šis koeficientas visoje šalyje, t.y. JAV, yra 320,9 nusikaltimai 100 tūkst. gyventojų.
Miesto centras vadinamas Uptown‘u. Kodėl jis „Uptown‘as“, o ne „Downtown‘as“, kaip įprasta visur ir visada vadinti miesto širdis – net vietiniai negali atsakyt. Bandžiau paieškot internete, radau, kad abu šie terminai naudotini kaip sinonimai. Iš pradžių, kaip ir visi miestai, Šarlotė turėjo „downtown‘ą“, kuris „uptuwn‘u“ pavirto berods 1980 metais. Yra dvi nuomonės, kodėl miesto centras pavadintas būtent pastaruoju žodžiu, iš kurių labiausiai paplitusi, kad jis yra aukščiausioj daly, todėl vietiniai, važiuodami iš žemiau esančių miesto dalių į centrą vis sakydavo: „we are going up to town“. Ir ši fraze buvo sutrumpinta iki „Uptown“.
Miesto centre yra keli dangoraižiai, kuriais labai didžiuojamasi. Beveik visuose juose įsikūrę bankai, viešbučiai kitos didesnės kompanijos, todėl daugiau nei 70 tūkst. žmonių dirba Uptown‘e. Šarlotės centre ofisų nuomos kainos yra vienos mažiausių, palyginus su kitais didžiaisiais JAV miestais. Dar miesto centre yra nemažai muziejų, pagrindinė miesto biblioteka, teatrai.
Mieste iš dalies išvystyta viešojo susisiekimo sistema – dalimi miesto važiuoja autobusai ir turim beveik 15,5 km ilgio „metro“ traukinuko liniją. Kiekviena traukinuko stotelė turi savą istoriją ir prie jų yra prisilietę skirtigų meninkų rankos.

Turbūt tai viskas, ką galiu papasakot apie miestą – keli sakiniai, nor jame gyvenu beveik metus. Jokių emocijų – miestas neturi dvasios, neturi jausmo, nepulsuoja niekuo, iškyrus nuotaiką „namai-darbas-namai“. Per savo gyvenimą pirmą kartą pamačiau, kad miestas gali neturėt sielos. Net apibūdint jo nemoku savais žodžiais, todėl ir surašiau sausą statistiką.
Lietuvos miestus galėčiau aiškiai nupiešti žodžiais, nors turbūt to net nereik. Visiems ir taip aiškūs esminiai skirtumai tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio. Net tokie miesteliukai kaip Garliava, Jonava, Utena turti dvasią. Kas be ko, gana aiškius stereotipus turi ir šių miestų žmonės – kaunietės fyfos, kauniečiai forsai, laisvamaniai, bohemiškos sielos vilniečiai, gezai panevėžiečiai ir „saulėniški“ šiauliečiai... Aišku, tai stereotipai, nuo kurių vieni labai nutolsta, kiti labai priartėja ar net pranoksta juos.
Net paėmus vieną miestą, konkrečiai Kauną, kuriame aš praleidau nemažą gyvenimo dalį, jame gana ryškūs skirtingi kauniečių stereotipai pagal gyvenamąjį rajoną – vien pasakius mikrorajono pavadinimą, maždaug nusipiešiam vaizdą, koks žmogus jame gyvena – Žaliakalnis, Senamiestis, Centras, Ž. Šančiai, A. Šančiai, Petrašiūnai, Šilainiai, Vilijampolė ir t.t. ir pan.
Mūsų miestas, Šarlotė, suskirstytas į kelias dalis, mes gyvename pietinėje. Iš esmės jas apibūdinčiau siaura spalvų gama: „Pilka, pilkiau, pilkiausia, juoda, juodžiau, juodžiausia“. Net žmonių (bent jau kol kas) negaliu suskirstyt į stereotipus – eilinė neryški pilka masė. Dar pacituosiu Dalios, šiuo metu man labai artimos sielos, kuri metų pradžioje emigravo į Kanadą, ir kuri (kaip man pavydu!!!) Kalėdoms jau su šeima grįš namo, žodžius apie eilinį viešojo transporto keleivį, praktiškai Š. Amerikos stereotipą: „Mane šiaip tuose busikuose ir traukinuke erzina ausinukai visi- blyn kai užsideda garsą, tai umca umca per visą skamba. Ir dar knisa, kai toks reperis atsiseda per dvi kėdes ir mėšlinus batus ant kitos sedynės užsikrauna. Na LT panašių bajerių nesu mačius, nors ten „dzin“ požiūris labiau išvystytas. Dėl muzikos – tai taip, bet kad išsiskėstų puspilniam autike ir sėdėtų taip, kažkaip nepamentam...“ (tikiuos, ji nesupyks, kad pacitavau. Tekstas beveik neredaguotas – pakeičiau tik kai kurias raides į lietuviškus simbolius ir sudėjau skyrybos ženklus). Dar va radau apie rengimosi stilių, irgi pakopijuosiu: „keiksiuos, mosikuosiu pirštų kombinacijom, dar kelnes hiphoperio užsidėsiu, su klynu kabančiu, kedus be raištukų trim dydžiais didesnius, maikoną su užrašu O'Neil ir kabantį iki kelių (P.S. čia turima galvoje kabantis maikonas, neprisigalvokit ko nors kito :P) ir kasyčką kokią susipinsiu.“ Beje, aną savaitę mačiau ir kiek kitokio rengimosi stiliaus – trys savim patenkintos merginos važiavo „Up to town“. Apsirengę bent dvi iš jų – pižaminėm kelnėm, flyškinėm (Lietuvoj berods šitą medžiagą dar vadina „peliuko“), su seniais besmegeniais viena, kita su katytėm. Prie jų baisiai derėjo maikutės iškirptu kaklu, karoliai, auskarai, ir kas be ko - lakiniai aukštakulniai bateliai/basutės.
Šiaip beveik visame mieste jaučiuos panašiai taip, kaip patekus į Kauno stoties rajoną – nesaugiai, nejaukiai ir noriu kuo greičiau iš jo pabėgt. Kasdien.
Į miesto centrą su mažąja aš važiuoju kartą per savaitę. Su ja jį pereinam per maždaug 1,5 valandos (jei neturim vežimėlio). Iš esmės be vaiko miesto centrą apkeliaučiai per 30 minučių. Ir be fontanų nežinau, kur ten galima užsukt – jokios jaukios lauko kavinės (na, nebent „Starbucks“ jums suteikia jaukumo), sendaikčių ar šiaip niekučių parduotuvėlės. Gal tiesiog nemoku ieškot...
Kažkada googlinau, kokie šio miesto privalumai lyginant su kitais JAV didmiesčiais. Iš esmės jų nedaug – miestas yra žalias, jame beveik nebūna kamščių, viekia „metro“ linija (beje, dėl jos pas mus žymiai didesni pardavimo mokesčiai, lyginant su kitais Šiaurės Karolinos regionais), labai daug neblogų mokyklų ir keli parkai, kuriuose gali važinėtis dviračiais. Iš esmės šį miestą rekomenduoja pensininkams arba šeimoms, auginančioms mažus vaikus. Bet gink Dieve venkit šio miesto, jei esat vienišas jaunas žmogus, norintis tiesiog linksmai pagyventi, pasilinksmint, susirast antrąją pusę. Arba tokiems kaip mes – sieloje nuolat jauniems :)
Savaitgaliais ir vakarais, jei norim kažkur išeit pasivaikščiot, pasisėdėt restorane ar „pasižmonėt“, sąmoningai ar ne renkamės kitus miestus, miestelius. Tiesiog, nesinori dar bent valandėlę likt čia, šitam bedvasiam mieste. Tai va, esu šio miesto dalis. Iš esmės jo dėka po truputį „moliūgėju“ – taip su drauge kanadiške, vadiname procesą, kurio metu „amerikonėji“ – prarandi save, savigarbą, savo lietuvišką kovingą dvasią, smegenys atrofuoja, prarandi intelektą, logiką, sveiką jumoro jausmą, tampi robotu, kuris eidamas per gatvę net nežiūri ir nemoka pasišildyt maisto, jei netyčia ant pakuotės nusitrynė šildymo instrukcija.
Čia gal ir sustosiu, nes po to nenorėsit niekas į svečius atvažiuot...


Dalis Šarlotės Uptown. Foto šaltinis Charllote's best Neighborhoods.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą